Eriksono laivyno flagmano istorija

Venantas Butkus

Katastrofa „Herzogin Cecilie“ įstrigusi tarp pakrantės uolų

Mėgstamiausio burlaivio „Herzogin Cecilie“ atminimą Gustavas Eriksonas įamžino Alandų jūrų muziejuje Mariehamne, kur eksponuojamas autentiškas šio sudužusio laivo kapitono salonas.

Nuo klubo iki muziejaus

Alandų jūrų muziejus laikomas vienu iš geriausių pasaulio muziejų, susijusių su prekybiniais burlaiviais. Dar 1920 m. vietinis laivų kapitonas Karlas Holmkvistas (1887-1965) pradėjo rinkti jūrinius objektus. Kai iš vandenynų trasų dingo beveik visi prekybiniai burlaiviai, senas jūrų vilkas 1935 m. nusprendė įkurti Alandų jūrų klubą, kuris visiems laikams išsaugotų paskutiniųjų stambiųjų komercinių burlaivių, vadinamų vindžameriais, atminimą. Idėjai pritarė alandietis jūrų kapitonas, didžiulio burinio laivyno savininkas Gustavas Eriksonas (1872-1947). Jis per savo gyvenimą turėjo 46 prekybinius burlaivius ir ilgiausiai, nei dauguma kitų panašių laivų savininkai, gabeno krovinius burlaiviais.

Klubui kuriant būsimąjį Alandų jūrų muziejų, daugelis jūrininkų dovanojo jam įvairias relikvijas ir teikė finansinę paramą. G.Eriksono indėlis, pasak muziejaus darbuotojų, buvo svariausias. Jis rėmė muziejų ne tik pinigais, bet perdavė ir daug reliktų iš jam priklausiusių burlaivių. Tarp jų ir „Herzogin Cecilie“ kapitono saloną. Šiandien jis įrengtas Alandų jūrų muziejuje ir yra vienas originaliausių jo eksponatų. Lankytojams nedraudžiama ne tik užsukti į ištaigingą kapitono saloną, bet ir jame pasėdėti.

Muziejuje taip pat saugomi „Herzogin Cecilie“ laivo žurnalai ir įvairūs dokumentai, atspindintys šio burlaivio istoriją. Ji tikrai įdomi.

Dvidešimtojo amžiaus burlaivis

1902 m. balandžio 22 d. Rickmers laivų statykloje Brėmerhafene vyko didelės iškilmės. Į vandenį buvo nuleidžiamas keturių stiebų 102 m ilgio komercinis burlaivis. Įžengus į XX a., tokie burlaiviai jau buvo praradę prioritetą ir su įsigalėjusiais garlaiviais galėjo konkuruoti tik ilgesniuose maršrutuose. Pavyzdžiui, gabenant į Europą salietrą iš Čilės, arba kviečius iš Australijos, aplenkiant grėsmingąjį Horno kyšulį. Tie maršrutai netiko garlaiviams, nes toje kelionėje per dviejų vandenynų platybes jie neturėjo galimybės papildyti anglies atsargų. Burlaiviams tereikėjo tik vėjo.

Vokiečių laivybos kompanija „Norddeutscher Lloyd“ planavo, kad jų naujasis prekybinis burlaivis ne tik plaukios su kroviniais tolimais maršrutais, bet tuo pačiu tarnaus ir kaip mokomasis laivas. Tais laikais dar vyravo nuomonė, kad tik burlaiviuose išugdomi tikri jūrininkai. Būtent tokių ir reikėjo Vokietijos imperijos augančiam prekybos laivynui.

Naujojo burlaivio korpusas pagal laivybos kompanijos tradicijas buvo dažytas baltai ir dekoruotas raudona vaterlinijos juosta, taip pabrėžiant jo elegantiškumą. Per iškilmingas krikštynas jam buvo suteiktas skambus „Hercogin Cecilie“ vardas. Taip jis buvo pavadintas Vokietijos ir Prūsijos kronprinco Vilhelmo žmonos Cecilijos garbei.

„Skrajojančių P“ varžovas

Į pirmąjį reisą, vadovaujant kapitonui Maksui Ditrichui (1870-1916), „Herzogin Cecilie“ išvyko 1902 m. balandžio 25 d. Plaukdamas pro Horno kyšulį, vakarinėje JAV pakrantėje esantį Astorijos uostą jis pasiekė po 106 parų, praleistų jūroje. Tolima kelionė buvo įveikta palyginti greitai. Pakėlęs visas bures, kurių bendras plotas siekė daugiau kaip 4 tūkst. kv. metrų, jis lengvai varžydavosi su garsiaisiais „Skrajojančiais P“ burlaiviais, kurie priklausė kitam vokiečių laivybos magnatui Karlui Laješui. „Herzogin Cewcilie“ buvo vienas iš greičiausių to meto vindžamerių. Pučiant palankiems stipriems vėjams, jo lagas neretai rodydavo daugiau kaip 19 mazgų (per 35 km/val.) greitį.

Kaip ir daugelis to meto komercinių burlaivių, „Herzogin Cecilie“ dažniausiai gabendavo Čilės salietrą į Europą, bet taip pat buvo naudojamas ir kviečių pervežimui iš Australijos.

Pirmasis pasaulinis karas šį vokiečių burlaivį užklupo iškraunant anglis Valparaiso uoste. Čilės valdžia burlaivį konfiskavo, o jo įgula buvo internuota.

Po šešerių metų nelaisvės į burlaivį buvo pakrauta 3900 tonos nitratų ir jis paliko Čilę. Po 82 dienų „Herzogin Cecilie“ atplaukė į Ostendės uostą Belgijoje. Palikęs ten krovinį, pirmąją 1920 m. dieną laivas grįžo į Brėmeną. Vėliau burlaivis buvo perduotas Prancūzijai kaip atlyginimas už Vokietijos padarytus nuostolius Pirmajame pasauliniame kare.

„Kviečių regata“ baigėsi katastrofa

1921 m. „Herzogin Cecilie“ už 20 tūkst. JAV dolerių nusipirko Suomijos laivybos magnatas G.Eriksonas. Naująjį pirkinį jis iš karto įsimylėjo. Tai buvo gražiausias ir greičiausias laivas, kurį jis kada nors turėjo. Burlaivis buvo įregistruotas Mariehamne Suomijos Alandų salyne ir tapo G.Eriksono laivyno flagmanu.

Kaip tik tuo metu prasidėjo nitratų prekybos nuosmukis, todėl G.Eriksonas naująjį laivą vietoj Čilės pasiuntė į Australiją pargabenti kviečių krovinį. Nuo tada „Herzogin Cecilie“ tapo nuolatiniu vadinamųjų „Kviečių regatos“ dalyviu. Panašiai, kaip ir arbatinių kliperių laikais, laivas, pirmasis į Europą atgabenęs naujojo derliaus kviečius, gaudavo papildomą mokestį už kiekvieną atgabentą toną.

Paprastai laivai būdavo pakraunami Pietų Australijos uostuose ir plaukdavo į Europą. Siekdami sutrumpinti kelią, burlaiviai drąsiai skriedavo pro audringąjį Horno kyšulį. „Kviečių regatose“ „Herzogin Cecilie“ net aštuonis kartus pirmavo, plaukdama su kviečių kroviniu tarp Australijos ir Britų salų uostų. Šį kelią burlaivis įveikdavo per 93-98 dienas.

Paskutinis reisas greičiausiam burlaiviui tapo lemtingu. Per rekordiškai trumpą laiką, 86 dienas, jis su kviečių kroviniu iš Port Linkolno Australijoje, plaukdamas pro Horno kyšulį, priartėjo prie Anglijos krantų. 1936 m. balandžio 25 d., užėjus tirštam rūkui, užplaukė ant pakrantės uolų netoli Devonšyro krantų Pietvakarių Anglijoje.

Laivas, pakrautas dagiau kaip 4 tūkst. tonų kviečių, buvo nugrimzdęs iki pat vaterlinijos. Siekiant jį nutraukti nuo uolų, pirmiausia reikėjo atsikratyti dalies krovinio. Ši operacija užtruko ilgai. Pablogėjo orai. Liepos 17 d., beje, penktadienį, kilęs uraganas galiausiai sudaužė „Herzogin Cecilie“. Tai buvo skaudus smūgis šį laivą labai vertinusiam G.Eriksonui.

Didelių pastangų dėka vis dėlto pavyko išgelbėti kai kurias vertingas laivo dalis. Tai kapitono salono baldai ir jį puošusios dailylentės, didžiulis šturvalą, laivo varpas ir daug kitų smulkmenų. Iki šiol geriausias garsiojo burlaivio reliktas yra gražiai atkurtas kapitono salonas, kuris atgimė Alandų jūrų muziejuje.




    avatar

    Mūsų draugai

    klaipedos naujienos