Jūra

Venantas Butkus

2017-03-20, 16:19

Atlanto garlaivių linijos pirmtakai [1]

Atlanto garlaivių  linijos  pirmtakai
Pionierius: pirmasis Britų-amerikiečių garlaivių kompanijos keleivinis garlaivis „British Queen“.

Šiaurės Atlantas 1841 metų kovą pasiglemžė ištaigingiausią ir didžiausią to meto keleivinį garlaivį „President“, kuris vienas pirmųjų pradėjo reguliarius transatlantinius reisus.

Nuspėjo garlaivių ateitį

1832 m. amerikietis advokatas Junius Smitas (1780-1853) plaukdamas buriniu paketbotu, vežiojančiu paštą ir keleivius, kelionėje iš Londono į Niujorką užtruko 54 dienas. Tiek daug laiko sugaišta dėl burių. Nutilus vėjui, burlaivis sustodavo. Vėjui papūtus ne iš parankiausios pusės, tekdavo laviruoti, kelias pailgėdavo. Po ilgai trukusios kelionės per Atlantą advokato ir verslininko galvoje gimė idėja, dėl kurios jis vėliau buvo pramintas „Father of the Atlantic Liner“ (Atlantinių linijų tėvas).

Intensyvėjant Amerikos ir Europos ryšiams, J.Smitas nusitaikė į reguliarius transatlantinius keleivinių garlaivių reisus. Pagal jo sukurtą planą Atlanto liniją aptarnautų du amerikiečių ir du britų garlaiviai. Tokį sumanymą, tiesa, per pusę sumažinus laivų skaičių, jam pavyko įgyvendinti tik po kelerių metų, kai atsirado investuotojas ir kitoje Atlanto pusėje. J.Smito idėją finansiškai parėmė turtingas Škotijos prekybininkas MakGregoras Lairdas (1808-1861).

1838 m. jie, pritraukę ir daugiau akcininkų abejose Atlanto pusėse, įkūrė Britų-amerikiečių garlaivių navigacijos kompaniją „British and American Steam Navigation Company“. Ji užsakė Londone pastatyti du keleivinius mentratinius garlaivius – „British Queen“, pavadintą Anglijos karalienės Viktorijos garbei, ir „President“, turint galvoje, JAV valstybės ir vyriausybės vadovą.

Abu transatlantinės linijos laivai be garo mašinų, sukančių mentračius, dar turėjo ir po tris stiebus burėms pakelti. Juk maža kas galėjo atsitikti – sugesti variklis, sulūžti audringų bangų daužomi mentračiai, pritrūkti kuro, kaip tai atsitiko „Savanai“, pirmajam garlaiviui kirtusiam Atlanto vandenyną.

Didžiausi pasaulyje

Britų-amerikiečių laivybos bendrovės laivai tuo metu buvo patys didžiausi pasaulyje keleiviniai garlaiviai. Jie gerokai lenkė kanadiečio Samuelio Kunardo pirmąjį keleivinį garlaivį „Britania“, kuris kursavo tarp Bostono ir Halifakso.

Pirmasis rikiuotėn stojo 75 m ilgio britų garlaivis „British Queen“, kuriame buvo įrengtos kajutės 207 keleiviams. 1839 m. liepos 11 d. palikęs Londoną, plaukdamas 7,95 mazgo (14,72 km/val) greičiu, jis pasiekė Niujorką po 15 su puse dienos. 1840 m., plaukdamas vakarų kryptimi, garlaivis perplaukė Atlantą jau per 13 dienų. Pirmaisiais metais „British Queeen“ uždirbo kompanijos akcininkams daugiau kaip 5 proc. dividendų.

Antrojo laivo, 74 m ilgio „President“, kuriuo rūpinosi garlaivių kompanijos amerikiečių pusė, statyba kiek užtruko. Ambicingi amerikiečiai norėjo, kad jų laive keleiviai jaustųsi lyg prabangiame viešbutyje, o ne jūroje. Todėl laivas galėjo priimti tik 154 keleivius, tačiau jų kajutės buvo erdvesnės ir puošnesnės. Laisvalaikį keleiviai galėjo leisti dideliame (24x10 m) salone, apstatytame Tiudoro epochos stiliaus baldais. Ilgame koridoriuje, vedančiame į keleivių kajutes, kabojo aliejinės tapybos paveikslai, vaizduojantys Kristupo Kolumbo kelionių scenas. Dėl papildomų darbų „President“ tik 1840 m. vasarą paliko laivų statyklą.

Buvo planuojama, kad abu Atlanto linijos garlaiviai priešingomis kryptimis iš Liverpulio ir Niujorko išplauks kiekvieno mėnesio dešimtą dieną.

Nesėkminga pradžia

Į pirmąjį reisą iš Liverpulio garlaivis „President“ išplaukė 1840 m. rugpjūčio 1 d. Kadangi prieš savaitę ta pačia kryptimi išvyko garlaivis „Great Western“, kurio savininkai planavo taip pat organizuoti nuolatinius transatlantinius reisus, „President“ keleivių buvo nedaug.

Pirmoji „President“ kelionė per Atlantą užtruko 16 su puse dienos. Antrajame reise garlaivį Šiaurės Atlante pasitiko audringi orai. Teko visą laiką plaukti prieš vėją ir bangas. Kūrikai nuo kojų nusivarė mesdami anglis į pakuras, mentračiai sukosi kaip pašėlę, bet laivas judėjo į priekį vėžlio tempu. Per keturias paras jis įveikė vos 300 mylių. Baigiantis anglių atsargai, garlaiviui teko grįžti į Niujorką ir kelionę pradėti iš naujo. Į Liverpulį jis atvyko dešimčia dienų atsilikęs nuo grafiko.

Kompanija buvo nusivylusi laivo variklio galingumu. Liverpulyje laivas stovėjo du mėnesius. Per tą laiką buvo permontuotos mentės varomuosiuose ratuose, tvarkoma garo mašina. Atrodo, efektyvesnių permainų nepavyko padaryti: trečioji „President“ kelionė į Niujorką užtruko 21 dieną.

Dėl prastų rezultatų apkaltino ir kapitoną. Jį pakeitė atsargos jūrų karininkas Richardas Robertsas, pagarsėję tuo, kad vadovavo „Siriui“ – pirmajam garlaiviui kirtusiam Atlanto vandenyną be burių pagalbos.

Dingo be žinios

1841 m. kovo 11 d. „President“, jau vadovaujant R.Robertsui, paliko Niujorką. Juo išplaukė 136 žmonės, įskaitant keleivius ir įgulą. Dėl daugelio krovinių ir papildomų anglies atsargų laivo gramzda buvo didelė. Tuomet dar nebuvo įstatymo apie ribinę gramzdą, kuri užtikrintų laivo saugumą.

R.Robertsas, kaip buvęs kariškis, matyt, mėgo rizikuoti. Norėdamas pateisinti kompanijos vadovų lūkesčius kuo efektyviau išnaudoti laivo galimybes, į reisą jis išplaukė su akivaizdžiai perkrautu laivu. Kapitono ir visos įgulos nelaimei, Šiaurės Atlante jau siautėjo pavasarinės audros.

Paskutinį kartą garlaivį „President“ kovo 13 d. matė laivo „Orpheus“ įgula. Atplaukęs į Niujorką jo kapitonas pranešė, kad sutiktas garlaivis tuo metu kovojo su aukštomis bangomis ir stipriais vėjais.

Numatytu laiku garlaiviui neatplaukus į Londoną, iš pradžių ypatingo nerimo nekilo. Tais laikais buvo įprasta, kad laivai kelionėje per Atlantą užtrukdavo. Britų-amerikiečių garlaivių kompanijos įkūrėjas J.Smitas net po mėnesio neprarado vilties, kad „President“ galiausiai saugiai pasieks kurį nors krantą. Garlaivio likimu susirūpino ir Anglijos karalienė Viktorija. Ji įsakė, kad jai nedelsiant būtų pranešta apie laivo atvykimą arba jo žūtį.

Ilgą laiką nesulaukus jokių žinių apie „President“ likimą, niekur neatradus šio laivo nuolaužų, tapo aišku, kad jį pasiglemžė Šiaurės Atlantas. Buvo spėliojama, kad garlaivis per audrą nuskendo užšokęs ant Džordžo rėvos akmenų, arba susidūrė su ledkalniu.

„President“ žūties aplinkybės neišaiškintos iki šiol. Tarp jo negausių keleivių buvo keletas įžymybių. Jiems, kaip ir kapitonui R.Robertsui, jų gimtinių kapuose buvo pastatyti kenotafai. Tai – simboliniai antkapiniai paminklai, statomi pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. 2000–aisias metais R.Robertsą, kuris vadovavo pirmiesiems per Atlantą plaukusiems garlaiviams, gimtasis Korko miestas pagerbė jūrų kapitoną pripažindamas jį garbės piliečiu.

Praradus garlaivį „President“, ant bankroto ribos atsidūrė Britų-amerikiečių garlaivių navigacijos kompanija. Ji buvo priversta parduoti „British Queen“ ir baigti veiklą. Netrukus apie ją visi pamiršo. Net šiandien daugelyje publikacijų skelbiama, kad kanadiečio Samuelio Kunardo laivininkystės bendrovė buvo pirmoji, kuri pradėjo reguliarius keleivinių garlaivių reisus per Atlantą. Deja, tai netiesa.

Pirmasis buvo amerikietis J.Smitas, kuris anksčiausiai suprato, kad baigiasi burlaivių epocha ir ateitis jūrų keliuose priklauso garo mašinomis varomiems laivams. Jis ir sukūrė pirmąją Atlanto garlaivių liniją.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Susijusios naujienos

Liepsnojantis garlaivis Niujorko centre
Lenkiškas Lietuvos žvejų pagalbininkas
Garlaivis    įveikęs   ledų   blokadą
Drama   prie   trijų   karalių   salų
Vardas*:
Komentaras*: