Jūra

Venantas Butkus

2016-11-28, 15:19

Katastrofa jūroje, sunaikinusi miestą

Katastrofa jūroje, sunaikinusi miestą
Pasekmė: norvegų laivas IMO po sprogimo buvo išmestas prie pat kranto.

Kanadoje įvykusios katastrofos jūroje metu nugriaudėjo galingiausias iki branduolinės eros žmonių sukeltas sprogimas.

Reikšmingas Halifaksas

1917 metų gruodžio 6 dieną Halifakso uoste tvyrojo įprastinė atmosfera. Uostas buvo prikimštas įvairių šalių prekybiniais ir Kanados, Didžiosios Britanijos kariniais laivais.

I pasaulinio karo metais šis uostas buvo tapęs pagrindine transatlantinių konvojų baze. Jie į kariaujančią Europą gabeno humanitarinę pagalbą, karinę amuniciją. Laivai stovėdavo Bedfordo baseine, uždaroje įlankoje už Halifakso uosto. Išėjimą į uostą ir atvirą jūrą jungė siauras kanalas. Judėjimą reguliavo uosto locmanai.

Brėško ankstyvas žiemos rytas, kai 130 metrų ilgio norvegų krovininis garlaivis „Imo“, vadovaujamas 39 metų kapitono Haakono Framo, paliko Bedfordo baseiną ir lėtai plaukė siauru kanalu į jūrą.

Tuo metu iš Niujorko į Halifaksą atplaukė prancūzų karinis transporto laivas „Mont Blanc“, pakrautas sprogmenų – trotilo, piroksilino ir degaus kuro. Prieš karą laivams su pavojingais kroviniais nebuvo leidžiama įplaukti į Halifakso uostą. Šį kartą, bijantis Vokietijos povandeninių laivų, 98 metrų ilgio, daugiau kaip 3000 tonų talpos garlaiviui „Mont Blanc“ buvo leista įplaukti į Bedfordo baseiną, kur bus formuojamas konvojus reisui į Europą.

Abu laivai beveik vienu metu atsidūrė siaurame praėjime, kurio vienoje pusėje buvo Halifaksas su 50 tūkst. gyventojų, o kitoje – jo priemiesčio Dortmuto gyvenamieji ir pramoniniai rajonai.

Susidūrimas ir pabėgimas

„Imo“ garlaivio budintis šturmanas, stovėjęs ant tiltelio sparno, pastebėjo priekyje keistai manevruojantį „Mont Blanc“. „Ką jie daro, mulkiai? – nusikeikė šturmanas. Jis vienu šuoliu atsidūrė vairinėje ir trūktelėjo telegrafo rankenėlę į padėtį „Visu greičiu atgal“. Deja, jau buvo vėlu. Nestiprus, bet juntamas smūgis sukrėtė „Imo“, pasigirdo metalo džeržgesys. Dar po minutės, lydimas prancūziškų keiksmų, „Imo“ lėtai ėmė trauktis atgal. Kapitonas ir kiti norvegų laivo karininkai lengviau atsiduso. Garlaiviui „Mont Blanc“ tik lengvai buvo įlenktas bortas ir apgadintas falšbortas.

Prancūzų laive niekas nepastebėjo, kaip iš vieno bako išsiraizgė žydras liepsnos liežuvėlis. Denyje dar tebebuvo rodomi kumščiai įkandin tolstančio „Imo“, kai vienas pastabesnis jūreivis sušuko „Ugnis!“.

Ugnies liežuviai pradėjo plaikstytis vis ant naujų ir naujų eilėmis sustatytų bakų. Visa laivo priekinė dalis jau skendėjo ugnyje.

Nepaisydami karininkų komandos, jūreiviai netvarkinga minia puolė prie valčių. Tie, kurie pateko į jas pirmieji, nesiruošė laukti draugų dar likusių denyje. Tik perpus užpildytos valtys skubiai yrėsi nuo „Mont Blanc“.

Kitų laivų jūreiviai stebėjosi tokiu prancūzų elgesiu. Gaisras neatrodė baisus, juolab, kad uoste stovi gaisriniai laivai. Prancūzų įgulos bėgimas kituose laivuose buvo įvertintas kaip gėdingas bailumas.

Anglų kreiserio „Highflyer“ vadas įsakė pasiųsti katerį su komanda į pagalbą liepsnojančio garlaivio įgulai. Netrukus anglai jau ropštėsi prancūzų paliktais štormtrapais į „Mont Blanc“ denį. Kreiserio vadas buvo įsitikinęs, kad jo vaikinai susidoros su gaisru ir nušluostys nosį bailiems prancūzams. Jam net į galvą neatėjo mintis, kad prancūzai bėgo iš savo laivo ne vien tik paprasčiausios baimės genami, bet ir žinodami, kad tai paskutinis šansas išlikti gyviems.

Baisios pasekmės

Kai didesnė laivo dalis jau buvo ugnies valdžioje, prie jo priplaukė vilkikas „Stelle Maris“ ir keturi gaisrinės kateriai. Vilkikas perėmė lyną, kurį jam perdavė anglai iš laivagalio, ir pradėjo degantį garlaivį tempti į kanalo vidurį, toliau nuo kranto.

Minia, užtvindžiusi pakrantę, smalsiai stebėjo liepsnų laižomą laivą. Niekam nekilo mintis, kad visa tai gali baigtis baisia katastrofa. Geležinkelio tarnautojas Vincentas Kolemanas, kuris kontroliavo per uostą einančius krovinius, žinojo kas buvo pakrauta į garlaivį „Mont Blanc“. Ištikimas pareigai, jis iki paskutinės gyvenimo minutės iš kontoros uoste telegrafu perdavinėjo pranešimus artimiausioms geležinkelio stotims: „Sulaikykite traukinį. Prie 6 krantinės dega laivas pilnas sprogmenų. Įvyks didelis sprogimas. Goodbye, vaikinai!”

Kelios minutės po devynių ryto nuo „Mont Blanc“ denio į viršų šovė didžiulis ugnies kamuolys. Sprogimo griausmas nuriedėjo per miestą. „Mont Blanc“ virto pragaro katilu. Dūmų stulpas apgaubė miestą grybo pavidalo debesimi.

Laivai, kuriuos nuo krantinės atplėšė sprogimas, bejėgiškai dreifavo po visą uosto akvatoriją. Kanados kreiserį „Niobe“ sprogimo banga baisia jėga trenkė į medinį pirsą, kuris subyrėjo.

Daugelis aukštų miesto pastatų, neatlaikę sprogimo bangos sugriuvo kaip kortų nameliai. Po jų nuolaužomis ir dėl kilusių gaisrų žuvo apie 2000 žmonių, maždaug 9000 patyrė rimtus sužeidimus.

Kitą dieną prasidėjo smarki pūga, o daugiau kaip 6 tūkst. žmonių buvo likę visiškais benamiais, dar 25 tūkst. gyventojų neturėjo tinkamos gyvenimui pastogės.

Kaltų nebeliko

Po sprogimo daugelis Halifakso gyventojų manė, kad tai vokiečių šnipų organizuota diversija. Tokią versiją palaikė ir vietinis laikraštis „Halifax Herald“. Tai perėjo į isteriją. Jos auka tapo ir ligoninėje gydomas sunkiai sužeistas „Imo“ laivo vairininkas norvegas Jonas Johansonas. Karo policija jį sulaikė atradusi tarp jūreivio asmeninių daiktų tariamai vokiečių kalba parašytą laišką. Paskui paaiškėjo, kad laiškas buvo parašytas norvegiškai.

Dauguma vokiečių tautybės Halifakso gyventojų ar svečių buvo suimti ir įkalinti. Kilusi isterija kiek aprimo, kai paaiškėjo tikrosios sprogimo priežastys. Tačiau gandai, kad prie šios katastrofos nagus prikišo vokiečiai, gyvavo dar ilgai.

1917 m. gruodžio 13 d. išlikusiame po sprogimo Halifakso miesto teismo pastate prasidėjo katastrofos padarinių nagrinėjimas. Jos kaltininkais buvo pripažinti „Mont Blanc“ kapitonas Aime Le Medec ir vietinis locmanas Frencis Mackey. Jie iš karto buvo areštuoti. Po metų, bylą išnagrinėjus Aukščiausiajam Kanados teismui, abu buvo paleisti, jiems taip buvo gražintos laivavedžių licencijos.

Tarptautinis Teismas, nagrinėdamas prancūzų ir norvegų laivininkystės kompanijų ieškinius, pripažino, kad vienodai kalti abiejų laivų kapitonai. Norvegų laivo kapitonas Haakonas Fromas žuvo sprogimo metu. Prancūzų laivininkystės kompanija nepripažino teismo sprendimo ir buvęs „Mont Blanc“ kapitonas A. Le Medec toliau tarnavo toje pačioje laivininkystėje. 1931 metais išeinant į pensiją, jis buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu.

2003 metais Kanadoje buvo sukurtas mini serialas „Sugriautas miestas“ („Shattered City: The Halifax Explosion“), kuriame pasakojama apie 1917 m. gruodžio 6 d. įvykius Halifakse.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Susijusios naujienos

Bėga iš  Lietuvos   pajūrio į... Papę
Katastrofa    prie     Silio     salų
Įtakingiausiųjų sąsajos  su  Klaipėda
Ypatingi laimikiai – iš  jūros  dugno
Vardas*:
Komentaras*: