Jūra

Venantas Butkus

2017-05-16, 10:16

Kreiserio „Königsberg“ triumfas ir žūtis [1]

Kreiserio „Königsberg“ triumfas ir žūtis
Palikimas: išlikusi kreiserio „Königsberg“ patranka Pretorijoje primena šio laivo mūšius Rytų Afrikos pakrantėse.
© „Wikipedia.org“ nuotr.

Neseniai sukako 110 metų, kai naujas kreiseris „Königsberg“, taip pavadintas Rytų Prūsijos sostinės Karaliaučiaus garbei, papildė Vokietijos imperijos karines jūrų pajėgas – Kaiserliche Marine.

Prie laivo lopšio

Vokietijos kaizeris Vilhelmas II su pavydu ir nerimu stebėjo Didžiosios Britanijos karinio laivyno dominavimą pasaulio jūrose. Tai skatino jį, kaip atsaką, kurti Vokietijos imperijos laivyną. Naudoti dideli finansiniai ištekliai ir ideologinė propaganda. Vokietijoje paplito valdžios skatinama mada rengti berniukus jūreiviško stiliaus kostiumėliais. Į jūreivystės mokyklas, ruošusias laivyno karininkus, pradėta priiminėti ne tik kilmingo luomo, bet ir biurgerių atžalas.

Kylio karinėje laivų statykloje „Kaiserliche Werft“ sparčiai buvo projektuojami ir statomi nauji laivai. Dalyvaujant Karaliaučiaus vyriausiajam burmistrui Siegfried Körte, 1905 m. sausio 12 d. buvo padėti kilblokai būsimo kreiserio statybai. Po dviejų metų Karaliaučiaus bendravardis jau suposi ant bangų.

Karinio jūrų laivyno memorialo muziejuje netoli Kylio, pateikiami „Königsberg“ techniniai duomenys. Tai grakščių linijų 115 metrų ilgio karinis laivas, apginkluotas 10 pabūklų ir dviem torpediniais aparatais. Įjungęs dvi garo mašinas pilnu pajėgumu, kreiseris išvysto maksimalų 24 mazgų (44 km/val.) greitį. Laivo denis, kapitono tiltelis ir pabūklų bokšteliai padengti plieno šarvais. Įgulą sudaro 14 karininkų ir 308 žemesnio rango jūreiviai.

Jachtos palydovas

Dar nebaigus jūrinių bandymų, 1907 m. birželį „Königsberg“ išlydėjo Vilhelmo II jachtą „Hohenzollern“ į Kylio regatą. Nuo tada jis beveik iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios lydėdavo kaizerio jachtą kelionėse į užsienio šalis.

Reprezentacinė kaizerio jachta dydžiu ir ginkluote mažai kuo skyrėsi nuo ją lydinčių karinių laivų. Jos ilgis siekė 120 metrų, šarvuotuose bokšteliuose slėpėsi 8 pabūklai. Šalia dviejų aukštų kaminų styrojo trys stiebai. Juose, matyt, daugiau dėl įvaizdžio, o ne iš reikalo, buvo galima iškelti tik 436 kv. metrus burių.

Pasibaigus Kylio regatai, kaizeris sumanė pasidairyti Šiaurės jūroje. Plaukiodamas Norvegijos pakrantėmis, jis aplankė šiauriausią Europoje Nordkapo kyšulį.

Grįžus į Vokietiją, kreiseris „Königsberg“ pirmą kartą apsilankė Karaliaučiuje. Ten ilgai neužsibuvo. Jo laukė naujos užduotys. Kartu su šarvuočiu „Scharnhorst“ jis lydėjo Vilhelmo II jachtą, vykstančią su oficialiu vizitu į Jungtinę Karalystę ir Nyderlandus. Vėliau kreiseriui su keliais kitais karo laivais teko lydėti kaizerį į Švedijos karaliaus Oskaro II laidotuves Malmėje ir Jurgio V karūnaciją Anglijoje.

Siekdamas politinių tikslų, Vilhelmas II su karinių laivų palyda dažnai lankė užsienio šalis prie Viduržemio ir Baltijos jūrų. Kreiseris „Königsberg“, beveik penkerius metus lydėdamas kaizerio jachtą užsienio kelionėse, garsino ir Rytų Prūsijos sostinę. Laikraščiai, nušviesdami Vilhelmo II vizitą, išspausdindavo ir jį lydinčio kreiserio nuotraukas, primindavo jo pavadinimo kilmę.

„Trijų pypkių karys“

Bręstant prieštaravimams tarp didžiųjų Europos valstybių, Vokietija susirūpino užjūrio kolonijų apsauga. Vokietijos kolonija Rytų Afrikoje paprašė pamainos pasenusiam kreiseriui „Geier“. Vokiečių admiralitetas nutarė jį pakeisti kreiseriu „Königsberg“.

1914 m. balandžio 1 d. kreiserio vadu buvo paskirtas keturiasdešimtmetis fregatenkapitonas (atitinka armijos pulkininko leitenanto laipsnį) Maksas Looffas (Max Looff, 1874-1954). Po trijų savaičių, kurių prireikė pasiruošti naujai tarnybai, „Königsberg“ paliko Kylio karinį uostą ir išplaukė į Rytų Afriką. Birželio pradžioje jis atvyko į pagrindinį kolonijos centrą ir uostą Der es Salamą (arabiškai „taikos namai“) Indijos vandenyno pakrantėje. Jį iškilmingai sutiko vokiečių kolonistai. Afrikos čiabuviams didžiausią įspūdį paliko trys kreiserio kaminai, leidžiantys dūmų kamuolius Jie vokiečių laivui suteikė pravardę – „Trijų pypkių karys“.

Demonstruodamas vokiečių laivyno galią, „Trijų pypkių karys“ aplankė kelis Tanzanijos uostus, šalia jų pravesdamas artilerijos šaudymo pratybas. Nujaučiant artėjantį karinį konfliktą, kuris vėliau tapo Pirmuoju pasauliniu karu, „Königsberg“ vadui buvo įsakyta papildyti anglių atsargas ir liepos 31 d. išplaukti į jūrą.

Išplaukiant iš Dar es Salamo uosto, jį pastebėjo britų kreiseriai „Astraea“, „Hyacinth“ ir „Pegasus“. Karas dar nebuvo prasidėjęs, tad jie nesiėmė jokių veiksmų, o M.Looffas, pasinaudodamas savo laivo greičio pranašumu bei užklupusiais lietaus škvalais, pasistengė kuo greičiau jiems dingti iš akių.

Pateko į spąstus

Prasidėjus karui, Vokietijos karo laivyno vadovybė įsakė M.Looffui atakuoti bet kokius britų ir prancūzų laivus. Vokiečiams pavyko sunaikinti tik vieną priešo laivą – britų kreiserį „Pegasus“. Kol „Königsberg“ vaikėsi kitų, britų eskadra apšaudė Der es Salamą ir patruliavo jo pakrantėje. Vokiečių kreiseriui teko slėptis Rufidžio upės Tanzanijoje deltoje. Upės vaga buvo gili, o kreiserio grimzlė nedidelė – vos 5 metrai.

Netrukus britų kariniai laivai užblokavo ir delta. Vokiečių kreiseris atsidūrė spąstuose. Negalintys ištrūkti į atvirą jūrą, vokiečių jūrininkų atsidūrė sunkioje padėtyje. Baigėsi maisto, amunicijos, anglių ir medikamentų atsargos. Daugelis įgulos narių susirgo maliarija.

Nedidelė viltis ištrūkti atsirado užgrobus tarp deltos atšakų plaukusį anglų krovininį garlaivį „Rubens“. M.Looffas pasiūlė gudrų pabėgimo planą. Jo nurodymu laivas buvo perdažytas, bortuose įrašytas pavadinimas „Kronborg“, iškelta Danijos vėliava, parinkti kreiserio jūreiviai kalbantys daniškai.

Dalis „Königsberg“ jūreivių su šiuo laivu sėkmingai ištrūko iš spąstų, bet savo nelaimei užsirovė ant jūroje patruliavusio britų kreiserio „Hyacinth“. Bandančius pasprukti vokiečius britai apšaudė ir padegė jų laivą. Vokiečiams pavyko išsikapstyti į krantą ir grįžti į savo kreiserį, įstrigusį spąstuose.

Upės dumble

Britai užsidegė trūks plyš nepageidaujamą vokiečių kreiserį sunaikinti. Jų artilerija negalėjo pasiekti Rufidžio upe toli į žemyną nuplaukusio „Königsberg“, Tada admiralitetas nutarė skubiai į Rytų Afrikos pakrantę pasiųsti monitorius „Mersey“ ir „Severn“. Jų nedidelė grimzlė leido įplaukti į Rufidžio upę, o galinga monitorių artilerija galėjo lengvai sunaikinti vietoje stovintį kreiserį net už 9 kilometrų.

1915 m. liepos 11 d. penkias valandas trukęs apšaudymas vokiečiams tapo lemtingu. Jų kreiseris buvo smarkiai apdaužytas, kilo gaisras. M.Looffas, kuris per apšaudymą nepatyrė nė menkiausio įbrėžimo, įsakė savo įgulai atidaryti laivo kingstonus. Laivas nuskendo nenuleidęs vėliavos. Jam skęstant vokiečių jūreiviai skandavo patriotinius šūkius ir siuntė prakeiksmus anglams.

Per šį antpuolį žuvo 33 vokiečių jūreiviai. Likusieji gyvi 188 įgulos nariai prisijungė prie vokiečių sausumos kariuomenės būrio, kuris saugojo Vokietijos koloniją Rytų Afrikoje. Karas baigėsi Vokietijos pralaimėjimu. Būrys, kuriame kovojo ir „Königsberg“ jūreiviai, pasidavė nugalėtojams. Vokiečiai buvo internuotas britų lageryje Egipte. Namo jie grįžo tik 1919 m.

Karą pralaimėjusi Vokietija nepamiršo kreiserio „Königsberg“ ir jo komandos tarnybos toli nuo tėvynės. Gyvi grįžę kreiserio jūreiviai pražygiavo pro Brandenburgo vartus, dalyvaudami jų garbei surengtame parade.

Sudaužyto kreiserio liekanos jau seniai palaidotos Rufidži upės dugno dumble. Tačiau jį menantys reliktai – kelios patrankos ir nuolaužų dalys – yra išsibarstę visoje Rytų Afrikoje.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Susijusios naujienos

Graikų                kreiserio nuopelnai
Paskutinysis korsaras su legendine reputacija
Dar kartą „perdirbs„   kreiserį „Aurora“
Kreiserio „Aurora“ saulėlydis ar aušra? (foto)
Vardas*:
Komentaras*: