Jūra

Venantas Butkus

2017-06-19, 15:46

Liepsnojantis garlaivis Niujorko centre

Liepsnojantis garlaivis Niujorko centre
Nelaimė: degantis garlaivis „General Slocum“ lyg niekur nieko plaukė upe.
© „Wikipedia.org“ nuotr.

Iki 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristų išpuolio daugiausia aukų pareikalavusi nelaimė Niujorke buvo mentratinio garlaivio „General Slocum“ katastrofa.

Nerimą keliantis reginys

1904 m. birželio 15 d. 10 val. Niujorko gyventojai tapo keisto ir bauginančio reginio liudininkais. Centre East River upe visu greičiu plaukė liepsnojantis didžiulis garlaivis. Kaip pašėlę sukosi mentračiai sukeldami vandens purslų debesis. Paskui laivą driekėsi juodų dūmų šleifas, o viršutiniame denyje buriavosi iškylaujančių miestelėnų būrys.

Abejose kranto pusėse, Manhatane ir Brukline, sunerimę žmonės pradėjo šaukti: „Jūsų laivas dega! Sukite į krantą! Gelbėkitės!“. Bet kas juos ten galėjo girdėti. Atviroje denio aikštelėje grojo orkestras, vyko šokiai. Garlaivis, lyg niekur nieko, nemažindamas greičio ir toliau plaukė Long Ailendo įlankos link. Pagaliau du uosto vilkikai pradėjo vytis garlaivį ir sužinoti kas ten darosi. Kodėl niekas nemato laivagalį laižančios liepsnos ir dūmų?

Taip netikėtai prasidėjo ne tik JAV, bet ir visą pasaulį sukrėtusi katastrofa.

Didelis ir išvaizdus garlaivis, pavadintas Amerikos pilietinio karo didvyrio generolo Henrio Warnerio Slocumo vardu, buvo gerai žinomas. Jis nuo 1891 m. su turistais kursavo Niujorko upėmis ir Long Ailendo sąsiauriu.

Du 9 m skersmens mentračius suko 1400 AG garo mašina. Garlaivis išvystydavo maždaug 15 mazgų greitį. Trijuose atviruose deniuose galėjo tilpti apie 3000 keleivių.

Beveik 80 m ilgio laivas, pastatytas iš ąžuolo ir pušies, buvo įrengtas ištaigingai. Apatinio denio salonų sienas dengė poliruotos raudonmedžio plokštės, juose kabojo bronzinės liustros ir meniški paveikslai. Dėmesį traukė raižytini ąžuoliniai stalai, raudonu aksomu apmuštos sofos, foteliai ir kėdės. Keleiviams skirtos patalpos buvo išklotos kilimais.

„General Slocum“ buvo „paskutinis mohikanas“ tarp JAV garlaivių su mediniu korpusu ir mentračiais. Per 13 eksploatacijos metų jis patyrė nesėkmių. Keletą kartų užplaukė ant seklumų, kelis kartus susidūrė su kitais laivais. 1901 m. vasarą apgirtę keleiviai sukėlė riaušes ir bandė perimti laivo kontrolę.

Pasmerktas žūti

1904 m. birželio 15-oji buvo paprasta darbo diena, trečiadienis, todėl pagrindiniai ekskursantai, norintys paplaukioti laivu, buvo moterys ir vaikai. Į laivą sulipo 1388 asmenys, tarp jų buvo tik koks šimtas vyrų. Visa ši kompanija – vokiečių emigrantai prieš 20 metų įsikūrę Mažosios Vokietijos rajone Manhatane. Ekskursiją užsakė Šv.Morkaus evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenė. Tai buvo tradicinė ekskursija, kurią jau 17 metų iš eilės rengė parapijiečiai.

9.40 val. garlaivis paliko krantinę netoli Šv.Morkaus bažnyčios ir pasuko Long Ailendo įlankos link. Prie garlaivio vairo stovėjo kapitonas – šešiasdešimt septynerių metų olandas Viljamas van Schaickas (1837-1927). Šalia jo budėjo du locmanai.

Netrukus laivas priartėjo prie labai vingiuotos ir siauros protakos, kuri vadinama „Pragaro vartais“. Tuo metu dvylikametis berniukas, užklydęs į žemutinį denį, pajuto degėsių kvapą ir pamatė iš sandėliuko sklindančius dūmus. Ugnis iš sandėliuko persimetė į medines laivo pertvaras. Sausa, perdžiuvusi mediena, padengta storu senų dažų sluoksniu, užsiliepsnojo kaip parakas.

Bandymas užgesinti gaisrą baigėsi nesėkmingai. Gaisrinės žarna sprogo neatlaikiusi vandens spaudimo. Apie prasidėjusį gaisrą tuo metu dar nežinojo nei kapitonas, nei keleiviai susibūrę trijuose deniuose laivo priekyje. Orkestras grojo toliau, linksmai šoko vaikai ir jų mamos.

Garlaivis plaukė prieš vėją nešamas atoslūgio srovės. Kapitonas, bijodamas prarasti laivo valdymo plaukiant per siaurus „Pragaro vartus“, įjungė mašiną dirbti visu pajėgumu. Greitis siekė 18 mazgų. Stipri oro srovė padėjo dar stipriau įsiliepsnotį gaisrui.

Pamatęs iš apatinio denio išsiveržusį liepsnos liežuvį, kapitonas suprato, kad laivas pasmerktas žūčiai, bet nutarė plaukti tuo pačiu kursu. Vėliau jis aiškino, kodėl nebandė sustoti prie kranto ar užplaukti ant seklumos. Plaukiant visu greičiu liepsna naikino tik laivagalį, sustojus ji plūstelėtų į priekį, kur būrėsi keleiviai. Sustojus prie krantinės, liepsna galėjo persimesti į joje stovinčius pastatus, padegti cisternas.

Pamatę, kad laivas dega atvira liepsna, keleiviai persigando. Moterys klykė, ieškojo panikos apimtoje minioje savo vaikų. Vyrai bandė nuleisti gelbėjimosi valtis, bet jos buvo mirtinai prilipusios prie kilblokų ir dar pritvirtintos stora viela. Gelbėjimosi liemenės kabojo aukštai ant šoninių pertvarų - ne visi galėjo jas pasiekti. Nepavyko ir tiems, kurie tas liemenes nusikabino ir šoko į upę. Liemenės kabėjo nuo pat laivo pastatymo pradžios ir seniai prarado paskirtį.

Gelbėdamiesi nuo vis labiau besiplečiančios liepsnos, keleiviai ir be liemenių pradėjo šokti už borto. Sunkūs moterų rūbai traukė jas gelmėn, skendo nemokantys plaukti vaikai. Kai kurie laivo keleiviai stipriai apdegė, kitus sutraiškė vis dar besisukantys mentračiai. Įskaitant ir mirusius ligoninėse nuo žaizdų ir nudegimų, gyvybės neteko 1021 žmogus.

Nuosprendis ir malonė

Visuomenė reikalavo „General Slocum“ kapitono galvos. Dar nespėjus palaidoti visų gaisro aukų, prisiekusiųjų teismas pradėjo tirti katastrofos priežastis ir aplinkybes. Jis nustatė skandalingų pažeidimų. Kapitonas V.van Schaickas buvo apkaltintas aplaidumu, nes nesirūpino priešgaisrinės ir gelbėjimosi įrenginių būkle, nerengė įgulai mokomųjų pratybų. Teismo nuosprendis buvo žiaurus: kapitoną nuteisė 10 metų kalėjimo.

Tyrimo pradžioje kaltinimai buvo pateikti 8 asmenims iš saugios laivybos inspekcijos ir laivininkystės kompanijos, kuriai priklausė garlaivis. Vėliau jie buvo išteisinti. Niujorko visuomenė dar neseniai reikalavusi kapitono galvos, tokį teismo nuosprendį laikė neteisingu. Visiems tapo aišku, kad kapitoną padarė atpirkimo ožiu. Niujorko upeivių ir jūrininkų materialinės pagalbos fondas surinko 5620 dolerių senam kapitonui paremti. Pasisamdęs advokatus, jis kreipėsi su apeliacija į JAV Aukščiausiajį teismą, tačiau ji buvo atmesta. Po du metus trukusio bylinėjimosi kapitonas buvo pasodintas į vienutę garsiame Sing-Sing kalėjime.

Prieš sėsdamas į kalėjimą V.Schaickas dar spėjo apsivesti. Kapitono išrinktąja tapo medicinos sesuo, kuri jį slaugė ligoninėje po gaisro. Per tris metus, kol kapitonas kalėjo, ši moteris surinko ketvirtį milijono parašų po peticija prašančia malonės jos vyrui. Peticija buvo įteikta JAV prezidentui Viljamui Taftui. Šis patenkino visuomenės prašymą ir kapitonas V.Schaickas 1911 m. pirmą Kalėdų dieną buvo paleistas iš kalėjimo. Nusipirko netoli Niujorko fermą, kurioje mirė atšventęs savo devyniasdešimtmetį.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Susijusios naujienos

Lenkiškas Lietuvos žvejų pagalbininkas
Atlanto garlaivių  linijos  pirmtakai
Garlaivis    įveikęs   ledų   blokadą
Drama   prie   trijų   karalių   salų
Vardas*:
Komentaras*: