Jūra

Venantas Butkus

2016-12-19, 16:18

Naujametinis mūšis Barenco jūroje

Naujametinis  mūšis   Barenco  jūroje
Susidūrimas: į mūšį stojo apledėję laivai.
© „Wikipedia.org“ nuotr.

1942 metų gruodžio 31 dieną Barenco jūroje į šiaurės rytus nuo Nordkapo kyšulio susikovė britų ir vokiečių kariniai laivai. Kautynės karinio jūrų laivyno istorijoje pelnė Naujametinio jūrų mūšio vardą.

Šiaurinis konvojų maršrutas

Gruodį šiaurės vakarų Škotijoje Loch Eve įlankoje rinkosi transportiniai laivai pilni strateginių krovinių bei karinės technikos, gautos iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Kanados. Sąjungininkų paruoštas krovinys buvo skirtas Sovietų Sąjungai. Kadangi Baltijos ir Juodąją jūras blokavo vokiečiai, transportinių laivų vilkstinės galėjo plaukti tik į šiaurinius Rusijos uostus – Murmanską ir Archangelską.

Šiuo maršrutu vadinamieji konvojai, jūrinio transporto vilkstinė lydima karinių laivų, pradėjo plaukioti nuo karo pradžios. Pirmosios vilkstinės kelionės tikslą pasiekdavo beveik be nuostolių. Vokiečių karinė vadovybė netruko įvertinti konvojų reikšmę. Rusiją pasiekusi karinė technika iš karto atsidurdavo Rytų fronte. Įsiutęs Hitleris įsakė užkirsti kelią gabenti strateginius krovinius į Rusiją jūra.

1942 metų pradžioje į vokiečių okupuotą Trondheimą Norvegijoje buvo pervesti šarvuotis „Tirpitz“ ir sunkusis kreiseris „Admiral Scheer“. Šiauriniuose Norvegijos fiorduose dislokuota daugiau povandeninių laivų, sustiprintos aviacijos pajėgos šiame regione. Tai leido vokiečiams liepą visiškai sunaikinti konvojų „PQ-17“, rugsėjo mėnesį pridaryti didelių nuostolių kitai vilkstinei.

Po patirtų nesėkmių Didžiosios Britanijos vyriausybė nutarė nutraukti krovinių gabenimą į Rusijos šiaurę šviesiuoju metų laiku, kai Arktyje visą parą nenusileidžia saulė.

Krovinys ir karinė palyda

Stojus poliariniai nakčiai, sąjungininkai atnaujino konvojų reisus. Gruodžio 22-ąją iš Loch Eve Škotijoje išplaukė 14 prekybos laivų ir tanklaivių, kuriais buvo gabenama daugiau kaip 200 tankų, apie 2500 sunkvežimių, 125 lėktuvai, 18000 tonų mazuto, 13000 tonų aviacinio kuro ir 54 tūkst. tonų įvairios įrangos.

Transportinių laivų vilkstinė plaukė tiesiai į šiaurę. Pasiekus Islandiją, prie vilkstinės prisidėjo karinių laivų palyda. Apsaugos pajėgas sudarė eskadriniai minininkai „Achates“, „Orwell“, „Oribi“, „Onslow“, „Obedient“, „Obdurate“, korvetės „Rhododendron“, „Hyderabad“ ir minų traluotojas „Bramble“, ginkluoti traleriai „Vizalma“ ir „Northern Gem“. Šiai britų karinių laivų grupei vadovavo pirmojo rango kapitonas Robertas Šerbrukas (1901-1972), iškėlęs flotilės vado vėliavą laive „Onslow“.

Vokiečių karinio jūrų laivyno štabas, turėdamas žvalgybos duomenų, kad poliarinės nakties sąlygomis britai ruošiasi pasiųsti į Rusijos šiaurę dar vieną konvojų, parengė jo atakos planą kodiniu pavadinimu „Regenbogen“ („Vaivorykštė“).

Konvojų JW 51B turėjo užpulti sunkieji kreiseriai „Lützow“ ir „Admiral Hipper“ lydimi šešių eskadrinių minininkų. Vadovaujami viceadmirolo Oskaro Kummetzo (1891-1980), jie išplaukę iš Altafjorden karinės bazės Norvegijos šiaurėje į Barenco jūrą.

Laukdami pasirodant konvojaus, „medžiotojai“ pasidalijo į dvi grupes ir išsidėstė numanomo vilkstinės maršruto abejose pusėse. Šiauriau patruliuojanti „Admiral Hipper“ grupė turėjo susidoroti su vilkstinę lydinčiais karo laivais, o pietinėje pusėje kreiserio „Lützow“ ir jį lydinčių eskadrinių minininkų užduotis buvo sunaikinti transportinius laivus. Į spąstus patekusį konvojų turėjo ištikti liūdnas likimas.

„Vaivorykštės“ planas buvo puikus, tačiau vokiečiai nežinojo, kad Barenco jūroje tuo pat metu patruliuos ir du britų kreiseriai – „Sheffield“ ir „Jamaica“. Jie čia pasiliko palydėję į Murmanską ankstesnį konvojų. Kreiseriams vadovavo arktinių konvojų veteranas kontradmirolas Robertas Barnettas (1887-1959).

Prasmukti nepavyko

Į Barenco jūrą konvojus JW 51B atplaukė Naujųjų metų išvakarėse. Iki pat horizonto ją gaubė poliarinės nakties tamsa. Matomumas buvo ribotas. Dangumi plaukė žemi tiršti debesys, todėl nebuvo grėsmės, kad laivų vilkstinę gali aptikti vokiečių žvalgybiniai lėktuvai. Oro temperatūra buvo žiemiška, spaudė 15-20 laipsnių šaltis. Siaučiant audrai, laivų antstatai pasidengė storu ledo sluoksniu. Pabūklų bokšteliai panešėjo į didžiulius ledo kalnus. Tai grėsė laivų stovumui, apsunkino naudojimąsi stebėjimo ir ryšio priemonėmis,

Iš pradžių įvykiai klostėsi, kaip ir buvo suplanavę vokiečiai. Gruodžio 30-ąją laivų vilkstinę aptiko vokiečių povandeninis laivas U-354. Gavę jo pranešimą, vokiečių kariniai laivai puolė ieškoti konvojaus. Kitos dienos rytą pirmieji jį užklupo kreiseris „Admiral Hipper“ ir trys jį lydintys eskadriniai minininkai.

Tolumoje šmėkštelėjusius laivų siluetus pastebėjo ir anglai, tačiau palaikė juos sovietiniais kreiseriais, kurie turėjo pasitikti konvojų. Klaida paaiškėjo per vėlai. Prasmukti į Kolos įlanką nepastebėtiems britams nepavyko.

Audringoje ir tamsos gaubiamoje Barenco jūroje prasidėjo aršus karinių laivų mūšis. Keturis kartus vokiečiai bandė pulti vilkstinę, bet kiekvieną kartą susidurdavo su aktyvia gynyba. Beveik visą gruodžio 31-osios dieną poliarinės nakties fone blykčiojo laivų artilerijos salvės.

Jūrų mūšio pasekmės

Nepaisant vokiečių pranašumo (du sunkieji kreiseriai prieš du lengvuosius), abi pusės patyrė maždaug vienodus nuostolius. Mūšio metu buvo nuskandinti du anglų laivai – eskadrinis minininkas „Achates“ ir minų traluotojas „Bramble“. Vokiečiai prarado du eskadrinius minininkus. Smarkiai nukentėjo kreiseris „Admital Hipper“, kuris vos pasiekė savo bazė Norvegijos fiorduose.

Vienoje ir kitoje pusėje žuvo nemažai jūrininkų, buvo daug sužeistų. Anglų eskortui vadovavęs R.Šerbrukas buvo sunkiai sužeistas. Viena skeveldra pataikė jam tiesiai į veidą, sutrupino žandikaulį ir išmušė kairę akį.

Strateginiu požiūriu naujametinį jūrų mūšį laimėjo britai. Transportinių laivų vilkstinė be nuostolių laimingai pasiekė Murmanską.

Pirmojo rango kapitonas Robertas Šerbrukas Anglijoje buvo sutiktas kaip didvyris, sugebėjęs apsaugoti transportinių laivų vilkstinę. Jam buvo įteiktas aukščiausias Jungtinės Karalystės apdovanojimas – Victoria Cross (Viktorijos Kryžius).

Pasak liudininkų, Hitleris, sužinojęs apie nesėkmingą mūšio baigtį ir pasprukusį konvojų, įsisiautėjo. Jis grasino išformuoti visą vokiečių antvandeninį karinį jūrų laivyną ir visą dėmesį skirti povandeniniams laivams. Vyriausiasis Vokietijos karinio jūrų laivyno vadas grosadmirolas Erikas Rėderis buvo pašalintas iš pareigų. Jo vietą užėmė admirolas Karlas Denicas. Nepaisydamas palankumo povandeninio karo doktrinai, jis įkalbėjo fiurerį visgi išsaugoti ir antvandeninius laivus.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Susijusios naujienos

Nafta   Šiaurėje   -    šalia    ledynų
Kuo nusipelnė olandų jūrininkas, kad jo garbei buvo pervardinta jūra?
Vardas*:
Komentaras*: