Jūra

Venantas Butkus

2016-12-12, 16:05

Negailestingi žiemos štormai

Negailestingi     žiemos      štormai
Įspūdis: už borto audringa Norvegų jūra.
© Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

Meteorologinės tarnybos sinoptikų perspėjimai apie artėjančias audras dažnai padeda išvengti didesnių aukų, bet ne visi paiso perspėjimų.

Patyrusio kapitono klaida

1953 m. sausio gale Met Office (Jungtinės karalystės orų tarnyba) perspėjo tarnybas, kad virš Šiaurės jūros laukiama ypatingai stiprių šiaurės vakarų krypties vėjų.

Tuo metu iš Stranraerio uosto ruošėsi išplaukti keltas „Princess Victoria“. Tai buvo vienas pirmųjų Anglijoje ro-ro tipo laivų, galintis vienu metu pervežti 1500 keleivių, 70 tonų krovinio ir 40 automobilių. Jis jau šeštus metus kursavo tarp Škotijos ir Airijos uostelių per Šiaurės kanalą, jungiantį Didžiosios Britanijos ir Airijos salas.

Kelto kapitonas Džeimsas Fergiusonas, 55 metų vyras, į orų tarnybos perspėjimą pažiūrėjo abejingai. Jis jau 17 metų įvairiais laivais plaukiojo tuo pačių maršrutu: Stranraeris Škotijoje – Larna Airijoje, tad gerai žinojo kiekvieną jos atkarpą. Be to, matyt, tikėjosi, kad „Princess Victoria“, 96 metrų ilgio keltas, varomas galingais dyzeliniais varikliais, pakankamai patikimas, kad atlaikytų stipresnių vėjų gūsius.

Nepaisydamas prognozuojamų klastingo oro sąlygų, kapitonas D.Fergiusonas nusprendė išplaukti į jūrą tiksliai pagal tvarkaraštį. Tai buvo lemtinga klaida. Dar nepasiekus Šiaurės kanalo keltą užklupo didžiulės bangos. Viena jų pralaužė laivagalio vartus. Vanduo plūstelėjo į automobilių denį.

Įsisiautėjusi audra sutrukdė suteikti keltui pagalbą. Sausio 31-osios naktį „Princess Victoria“ nuskendo, nusinešdamas ir 133 žmonių gyvybes.

Tomis dienomis siautėję štorminiai vėjai Hibridų salose ant kranto išmetė didelį laivą „Mac Querry“, kelias dešimtis škotų ir airių žvejybos laivų. Tą pačią naktį, kai nuskendo keltas, nesulaukė aušros daugiau kaip 300 vyrų, moterų ir vaikų. Jie žuvo, kai uraganinių vėjų sukeltos bangos pralaužė Linkolnšyro užtvanką rytinėje Anglijos pakrantėje ir nušlavė gyvenvietę.

Pasirinko tokį likimą

1959 metų gruodžio pradžioje per Šiaurės jūrą praūžė kitas galingas štormas. Jis nusinešė tiek aukų, kiek čia jų nebuvo nuo amžiaus pradžios. Nuskendo septyni laivai ir keturiasdešimt penki įvairių tautybių jūrininkai. Jie žuvo, nors buvo perspėjami apie artėjančią didelio stiprumo audrą.

Meteorologinė prognozė aiškiai nusakė jų likimą, bet dėl įvairių priežasčių jie išplaukė į jūrą. Traleris „George Rub“ išsiruošė žvejoti prie Farerų salų. Matyt, vyrai vadovavosi sena, bet ne visada teisinga išmintimi: „Blogas oras namuose – puikus oras žvejybai“. Šį kartą ji nepasiteisino. Laivas buvo išmestas ant kranto vos išplaukus. Žuvo visa įgula.

Tą pačią naktį išplaukė jūron ir nedidelis laivas „Nort Car“. Smogus milžiniškai bangai, laivas suaižėjo, o iš jo nuleista gelbėjimosi valtis apsivertė. Apsiavę sunkiais batais ir apsivilkę guminiais neperšlampamais kombinezonais, aštuoni žvejai daugiau jau niekada nebekopė stačiais takeliais prie savo namų, prisišliejusių prie gražių Škotijos pakrantės šlaitų.

Britanijos garlaivį „Servus“, plaukusį į Suomiją, audra užklupo ties Šiaurės Škotijos krantais. Garlaivio SOS signalą išgirdo gelbėjimosi laivas ir laiku suspėjo padėti jo įgulai. Pats garlaivis, nešamas bangų ir vėjo, netrukus buvo išmestas ant uolėto kranto ir ten sudužo.

Dvidešimt norvegų žuvo kartu su „Elfriede“ – 2800 tonų vandens talpos garlaiviu, apsivertusiu Šiaurės jūroje pakeliui į Daniją. Vokiečių laivas „Merkus“ perdavė SOS signalą ir staigiai nutilo. Žuvo visa įgula.

Keturias dienas ir naktis Šiaurės ir Norvegų jūrose siautėjo uraganiniai vėjai. Po gausios „pjūties“, per kurią žuvo daugiau kaip 20 laivų, sinoptikų išpranašauta audra, pagaliau nurimo.

Vėliau vienas oratorius, kalbėjęs Nacionalinio pagalbos fondo vardu, pažymėjo, kad įvyko nelaimė, kuriai nebuvo lygios Anglijos istorijoje nuo Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikų.

Nesumedžiota audra

1966 m. gruodį likimas man lėmė sutikti Norvegų jūroje. Dirbau „Lietuvos žvejo“ redakcijoje. Ji žurnalistus retkarčiais siųsdavo į žvejybos rajonus, kad šie savu kailiu pajustu kuo kvepia žvejo duona.

Į Norvegų jūrą, kur tuo metu kilometrinio ilgio dreifuojančius tinklus merkė dešimtys Klaipėdoje registruotų vidutiniųjų žvejybos tralerių (VŽT), plaukiau su vienu didžiausiu to meto transportiniu laivu „Sovetskaja Litva“. Išlindus už Šetlando salų, išsimėčiusių tarp Šiaurės ir Norvegijos jūrų, tiesiai „į dantis“ smogė uraganinio stiprumo vėjas ir aukštai keteras iškėlusios bangos.

Beveik visą kelią iki pat žūklės rajono Norvegų jūroje mus lydėjo audringi orai. Ritosi ilgos atlantinės bangos, kurios dažnai įsigudrindavo perlipti aukštus transportinio laivo bortus. Jos šniokšdamos plovė denį. Budintis šturmanas per laivo garsiakalbį pranešė, kad niekas nedrįstu net nosies kišti iš vidinių patalpų.

Tuo metu Norvegijos jūroje darbavosi kelios dešimtys Klaipėdoje registruotų VŽT. Kartą, patikėję žvejybos ekspedicijos sinoptikų pažadais, kad vėjas turėtų silpnėti, žvejai vakare skubėjo išmesti tinklus. Paryčiais jau pūtė 10 balų stiprumo vėjo gūsiai. Kasdieninėje per radiją vykstančioje kapitonų sąšaukoje pasipylė nelinksmos naujienos. Tai vienas, tai kitas VŽT laikėsi įsikibęs į tinklų virtines tol, kol šios pagaliau nuskęsdavo. Įsiminė vieno kapitono pranešimas: „Oras – pilni 12 balų. Bangos – 10-12 metrų aukščio, daužo vairinės langus“. Per tas kelias gruodžio audringas dienas, atrodo, neliko nei vieno mūsų žvejybos laivo, kuris būtų lengvai išsisukęs nuo nelauktai užkluptos audros.

Po kelių dienų žvejų flotilės kapitonai, atitokę nuo pasibaigusių grumtynių su stichija, per radiją net susiriesdami keikė ekspedicijos sinoptikus, kurie taip apsiriko su prognoze. Jų klaidos mums nuostoliais virsta, širdo VŽT kapitonai. Bet kažin ar tik jie buvo kalčiausi. Ko gero, prieš 50 metų sovietinės žvejybinės ekspedicijos meteorologai neturėjo pažangesnės technikos, kuri leistų patikimiau „medžioti“ atūžiančias audras.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Susijusios naujienos

Vardas*:
Komentaras*: