Jūra

Venantas Butkus

2017-01-16, 15:52

Pavogtas Šiaurės ašigalio atradimas

Pavogtas Šiaurės  ašigalio  atradimas
Atradėjas: F. Kukas su poliariniu kostiumu.
© „Wikipedia.org“ nuotr.

Ginčas, kas pirmasis pasiekė Šiaurės ašigalį, prasidėjęs daugiau kaip prieš šimtą metų, netyla iki šiol.

Pavogtas atradėjo titulas

„Aš iki šiol tikiu, kaip ir pareiškiau visam pasauliui grįžęs iš kelionės, kad esu pirmas žmogus, kuris pasiekė tą Žemės tašką, kuris vadinamas Šiaurės ašigaliu“. Taip knygoje „Mano pasiektas ašigalis“ („My attainment of the Polis“) rašė poliarinių kraštų tyrinėtojas, amerikietis Frederikas Kukas (1865-1940). Jis tvirtino, kad su šunų kinkiniais, lydimas dviejų eskimų, perėjo pako ledus ir 1908 m. balandžio 21 d. pasiekė Šiaurės ašigalį. Tai įvykę metais anksčiau, negu ten nukeliavo kitas amerikietis Robertas Pyris (1865-1920).

Oficialiai pirmuoju žmogumi apsilankiusiu Šiaurės ašigalyje buvo pripažintas R.Pyris. Tačiau nemaža dalis šio ginčo dalyvių mano kitaip. Esą garbėtroška ir pavyduolis R.Pyris tiesiog apšmeižė savo konkurentą. Ir pats F.Kukas iki gyvenimo pabaigos tvirtino, kad klastingas konkurentas pavogė iš jo pirmojo žmogaus pabuvojusio Šiaurės ašigalyje titulą.

Dabar šių vyrų ginčą nagrinėjantys mokslininkai laikosi nuomonės, kad tikriausiai abi ekspedicijos, bet skirtingu laiku pasiekė Šiaurės ašigalį ar bent jau pabuvojo labai arti jo. R.Pyrio ekspedicija, skirtingai nuo F.Kuko, buvo palaikoma ir plačiai reklamuojama įtakingų bei turtingų rėmėjų. Tam tikros įtakos anais laikais teikiant pirmenybę R.Pyriui, galbūt turėjo ir dar viena aplinkybė – nacionalinis patriotizmas. F.Kuko šeimos šaknys buvo vokiškos kilmės. Jo tėvas, emigravęs į JAV, savo vokišką pavardę Koch (virėjas) pakeitė į panašią anglišką – Cook (virėjas).

Šiandien kiekvienas moksleivis pasakys, kad pirmasis Šiaurės ašigalį 1909 m. balandžio 6 d. pasiekė amerikietis Robertas Pyris. Bet retas žino, kad F.Kuko nuopelnai tyrinėjant šiaurinius kraštus taip pat gana svarūs. Jis daugiau kaip du dešimtmečius praleido poliarinėse ekspedicijose, žiemojo Arktikos ir Antarktikos leduose, atliko mokslinius tyrimus.

Pirmoji kelionė į šiaurę

F.Kukas, kaip ir jo tėvas, pasirinko mediko profesiją. Baigęs mokslus, vertėsi privačia praktika Brukline. Laukdamas pacientų, o jų pas jauną gydytoją, matyt, nebūdavo daug, dažniausiai skaitinėdavo knygas apie arktines keliones. Jo mėgstamiausiais autoriais buvo I.Keinas, laivo gydytojas, dalyvavęs geografinėse kelionėse, ir arkties tyrinėtojas Č.Holas, vadovavęs „Polaris“ laivo ekspedicijai.

Kartą, neturėdamas ką veikti, F.Kukas vartė „New York Herald“ laikraštį ir atsitiktinai atkreipė dėmesį į skelbimą, kad R.Pyrio ekspedicijai, keliausiančiai į šiaurę, reikalingas gydytojas. Atvirai prisipažinęs, kad tik neseniai baigė studijas ir neturi didelės patirties, F.Kukas pasisiūlė dirbti veltui, tik už valgį ir būstą. Toks F.Kuko sprendimas šokiravo jo draugus ir gimines, juolab, kad nei viena draudimo kompanija nesutiko apdrausti jo gyvybės. Draudikai R.Pyrio ekspediciją laikė pernelyg pavojinga.

F.Kuko prašymas buvo patenkintas, 1891 m. birželio 6 d. jis pakilo į ruonių medžioklės laivo „Kite“ denį, kur pirmą kartą susipažino su savo būsimu konkurentu. Prieš išplaukiant į Grenlandiją, R.Pyris privertė visus ekspedicijos dalyvius pasirašyti kontraltą, pagal kurį jie privalo besąlygiškai paklusti vadovo nurodymams, o grįžę namo metus susilaikyti nuo bet kokių publikacijų ir interviu spaudai.

Kelionė prasidėjo sunkiai. Daugelis ekspedicijos dalyvių kentėjo nuo jūrligės ir pasliki gulėjo kajutėse. Pirmas sustojimas – eskimų gyvenvietė pietų Grenlandijoje. R.Pyriui išplaukus toliau į šiaurę, F.Kukas liko čia įkurtos bazės vadovu, tad jam daugiausia teko bendrauti su vietiniais gyventojais. Grįžęs į Niujorką, F.Kukas kurį laiką, kol jam tai uždraudė R.Pyris, skaitė paskaitas apie eskimų gyvenimo būdą ir papročius.

Žygis Labradoro jūroje

Pirmoji kelionė į Šiaurę F.Kukui, atrodo, buvo lemtinga Ji pastūmėjo gydytojo profesiją iškeisti į neramią šiaurės jūrų keliautojo dalią.

1893 m. F.Kukas, remiamas Jeilio universiteto, tris mėnesius su jachta „Zeta“ plaukiojo Grenlandijos pakrantėmis atlikdamas mokslinius tyrimus. Kitais metais jam kilo idėja organizuoti ekspediciją į Antarktidą. Nepavykus surinkti pakankamo kiekio lėšų, F.Kukas nusisamdė garlaivį ir surinkęs pusšimtį keleivių, nutarė plaukti į šiaurę.

1894 m. vasarą gražiai prasidėjusį plaukiojimą po Labradoro jūrą tarp Grenlandijos ir šiaurinių Kanados krantų, vėliau pradėjo persekioti viena nesėkmė po kitos. Iš pradžių laivas susidūrė su ledkalniu ir teko jį nuvilkti į Kanados Sent Džonso uostą remontui. Po remonto, plaukiojant Grenlandijos pakrantėmis, garlaivis užšoko ant povandeninių rifų ir liko jų nelaisvėje. F.Kukas, ieškodamas pagalbos, buvo priverstas atvira valtimi sunkiomis sąlygomis nuplaukti beveik 100 mylių iki artimiausio Grenlandijos uostelio, kur pasisamdė vilkiką. Į Kanadą „Miranda“ su visais keleiviais laimingai grįžo tik jau rudenėjant.

Tuomet F.Kukas vis dar pergyveno, kad dėl lėšų trūkumo nepavyko surengti ekspedicijos į Antarktidą. Staiga įvyko stebuklas.

Metai Antarktidoje

Baigiantis XIX a. Belgijos karinio jūrų laivyno karininkas baronas Adrianas de Žeralašas de Gomeri (1866-1934) organizavo mokslinę ekspediciją, kuri pirmą kartą žmonijos istorijoje peržiemotų prie Antarktikos žemyno krantų. Gavęs jo pakvietimą, F.Kukas, nors žmona ir prieštaravo, sutiko dalyvauti ekspedicijoje laivo gydytojo ir fotografo pareigose. Atsisakė net atlyginimo, nors buvo vienintelis iš 19 ekspedicijos narių turintis šiaurės kelionių patirties.

1897 m. spalio 22 d. 35 metrų ilgio ekspedicijos laivas „Belgica“ (trys stiebai burėms pakelti, 150 AG garo mašinos variklis) paliko Rio de Žaneiro uostą ir išplaukė Pietų ašigalio link. Neteisingai pasirinkus maršrutą, laivą, dar nepasiekus Antarkties žemyno, sustabdė ledo laukai. Prasidėjo neplanuotas žiemojimas, kuriam ekspedicijos dalyviai dar nebuvo tinkamai pasiruošę.

Leduose įšalusio laivo dreifas Belingshauzeno jūroje užtruko 13 mėnesių. Prasidėjus poliarinei nakčiai, trūkstant vitamino C, daugelį ekspedicijos dalyvių kankino skorbutas. Juos gelbėti ėmėsi F.Kukas. Jis kartu su R.Amundsenu, būsimu Pietų ir Šiaurės ašigalių nugalėtoju, parūpino šviežio maisto medžiodami ruonius ir pingvinus. Žiemojimo metu jie taip pat išbandė įvairių konstrukcijų miegamuosius maišus, šiaurietišką aprangą, dalyvavo moksliniuose tyrimuose.

Baigiantis poliariniai nakčiai, F.Kukas, ištyrinėjęs laivą supančių ledų būklę, subūrė savo bendražygius iškirsti kanalą, vedantį į atvirus vandenis.

Grįžus į Belgiją, ekspedicijos dalyviai parengė 11 tomų mokslinę ataskaitą. F.Kukas joje išdėstė savo atliktus medicininius tyrimus. Vėliau jis parašė knygą „Pirmą kartą Antarktidos naktyje“, skaitė paskaitas. Už svarų indėlį įgyvendinant „Belgica“ ekspedicijos tikslus, F.Kukui buvo įteiktas Leopoldo ordinas – aukščiausias Belgijos apdovanojimas.

Triumfas ir pažeminimas

Kelionės į Šiaurės ašigalį idėja F.Kukui kilo 1907 m. vasarą, kai jis į ekstremalią medžioklę Grenlandijoje nuplukdė vieną Amerikos milijonierių. Anoatoko gyvenvietėje atvykėlius pasitiko šalčių nebijantys eskimai ir šimtai jų šunų, kinkomų į j roges. Tai puiki vieta, iš kurios būtų galima pradėti kelionę į Šiaurės ašigalį, pagalvojo F.Kukas.

Po metų jis grįžo į tą pačią gyvenvietę Grenlandijos šiaurėje pasiryžęs įgyvendinti savo sumanymą. 1908 m. vasario 18 d. į Šiaurės ašigalį išvyko F.Kuko ekspedicija: 9 eskimai, 11 nartų, 103 kinkinių šunys, trys tonos maisto bei įvairios įrangos atsargų.

Ekspedicija, kurios metu F.Kukas ir tik du jį lydėję jauni eskimai pasiekė Šiaurės ašigalį, truko 14 mėnesių. Dėl prasidėjusio polaidžio, atsivėrusių properšų, kelionė buvo sunki ir ilgai užtruko. Tik 1909 m. balandžio 18 d. labai nusilpusi trijų žmonių grupė vos ne šliaužte sugrįžo į Anoatoko gyvenvietę.

Iš pradžių F.Kukas Kopenhagoje ir Niujorke buvo sutiktas kaip didvyris, pirmasis iš žmonių pasiekęs Šiaurės ašigalį. Tačiau netrukus spaudoje prasidėjo R.Pyrio ir jo šalininkų kampanija nukreipta F.Kuko diskreditacijai. Pasinaudota tuo, kad kažkur dingo dalis F.Kuko kelionės dienoraščių su datomis ir tuo metu pasiektos vietos koordinatėmis.

Keletą metų trukęs aršus ginčas tarp abiejų keliautojų baigėsi specialiu JAV kongreso aktu, kuris paskelbė R.Pyrį Šiaurės ašigalio atradėju. F.Kukas iki pat mirties negalėjo susitaikyti su tokiu pažeminimu.

Po F.Kuko mirties jo šalininkai įkūrė „Cook Arctic Club,Inc“, kurio tikslas atstatyti F.Kuko gerą vardą ir patvirtinti jo prioritetą pirmajam pasiekus Šiaurės ašigalį. Apie nesibaigianti ginčą, kas pirmasis pabuvojo Šiaurės ašigalyje 1983 m. JAV buvo sukurtas filmas „Kuko ir Pyrio lenktynės į ašigalį“.

Kokį nuosprendį bepaskelbtų istorikai, F.Kuko vardas vis tiek nebus išbrauktas iš žymiausių šiaurės keliautojų ir tyrinėtojų sąrašo.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Susijusios naujienos

Vardas*:
Komentaras*: