Jūra

Venantas Butkus

2017-03-06, 15:34

Švedų „Vegos“ pergalė šiaurėje

Švedų    „Vegos“   pergalė   šiaurėje
Ekspedicija: „Vega“ žiemoja ledų nelaisvėje.

Stokholme priešais Gamtos istorijos muziejų dėmesį traukia obeliskas su auksine laivo „Vega“ replika viršūnėje.

Švedų barono užmojis

Monumentas atidengtas 1930 m. balandžio 24 d., praėjus 50 metų po to, kai „Vega“ pirmą kartą žmonijos istorijoje praplaukė Šiaurės jūrų kelią nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tai buvo ilgai laukta pergalė. Anksčiau ne vienas narsuolis, mėginęs prasiveržti per ledo jūras Sibiro šiaurėje, ten galvą paguldė ir laivą prarado. Švedų baronas Nilsas Adolfas Erikas Nordenšeldas (1832-1901), daugelį metų paskyrė Arkties tyrinėjimams. Jis užsimojo su specialiai paruoštu laivu, atliekant mokslinius tyrimus, praplaukti nuo Barenco iki Beringo jūros.

Barono žygį rėmė Švedijos karalius Oskaras II ir Švedijos karališkoji mokslų draugija. Pinigų nepagailėjo turtingas Sibiro verslininkas Aleksandras Sibiriakovas. Jam šiaurės jūrų kelias buvo reikalingas susisiekti su didžiosiomis Sibiro upėmis ir žemyno giluma. Finansiškai ekspediciją rėmė švedų magnatas, komersantas ir filantropas Oskaras Diksonas.

Užsitikrinus svarią paramą, į ekspediciją nesunku buvo pakviesti žinomus įvairių sričių mokslininkus – botaniką, zoologą, hidrografą, meteorologą, gydytoją, surinkti profesionalių jūrininkų įgulą. Pakako lėšų tvirtam ir patikimam laivui.

Po kruopščių paieškų N.Nordenšeldas ir būsimasis laivo kapitonas Luisas Palanderis pasirinko 43 m ilgio trijų stiebų barką su 60 arklio galių garo mašina. Tai buvo 1873 m. Vokietijoje statytas banginių medžioklės laivas „Jan Mayen“. Su juo norvegų banginių medžiotojai ne vienerius metus sėkmingai dirbo prie Grenlandijos ir Jan Majeno salų.

1878 m. už rėmėjų surinktas lėšas šis laivas buvo nupirktas N.Nordešeldo organizuojamai ekspedicijai. Karlskronos karinių laivų statykloje jį parengė tolimai ir sunkiai kelionei. Laivo bortuose buvo įrašytas naujas pavadinimas – „Vega“. Į jį buvo sukrauta maisto ir kitokių atsargų, kurių gali prireikti kelionei per atšiaurų Arkties vandenyną.

Jei anksčiau juo plaukiodavo apie 60 vyrų, tai „Vegos“ įgula buvo sumažinta iki 21 žmogaus. Pagerėjo įgulos buitinės sąlygos, atsirado vietos mokslinėms laboratorijoms ir didžiuliai bibliotekai.

„Vega“ iš Karlskronos išplaukė 1878 m. birželio 22 d. Pakeliui užsuko į Geteborgą, kur pasiėmė visas tyrinėjimams reikalingas priemones ir mokslo įrankius. Liepos 21 d. ekspedicija paliko Trumsės uostą Norvegijos šiaurėje ir pasuko per šiaurę į rytus.

Ledų nelaisvėje

Kelionės pradžia buvo sėkminga. Karos jūrą, jūrininkai pramintą ledo rūsiu, „Vega“ rado be ledo. Su mažais nuotykiais laivas plaukė vis tolyn į rytus. Pasitaikė ledo sangrūdų, bet tvirtas laivas jas sugebėjo įveikti.

Rugpjūčio 11 d. ekspedicija pasiekė šiauriausią Azijos žemyno tašką – Čeliuskino kyšulį. Iki jo šiaurės jūrų keliu joks laivas dar nebuvo nuplaukęs. Tai buvo pirma „Vegos“ pergalė.

Laivas sustojo. Nuleidus garinę valtį, N.Nordenšeldas su keliais bendražygiais nuplaukė į krantą. Čia jie iš akmenų pastatė piramidę, žyminčią vietos geografinę padėtį. Paskui, kaip rašė savo dienoraštyje „Vegos“ kapitonas L.Palanderis, keliauninkai iškėlė puotą.

Pagaliau atsitiko tai, ko ir reikėjo tikėtis. Rugsėjo 28 d. laivas įstrigo leduose. „Aš nė negalvojau, kad tą rytą „Vega“ paskutinį kartą 1878 m. pajudės į priekį – juk mes prieš tai ne kartą pralauždavome sau kelią per daug storesnį ledą ir nugalėdavome daug didesnes kliūtis“, – rašė kapitonas L.Palanderis. Iki Beringo sąsiaurio buvo likę tik 120 mylių.

„Vega“ įšalo ilgam, bet laivui, išbandytam banginių medžiotojų, didelės grėsmės nekilo. Vėliau N.Nordenšeldas pripažino, kad 10 mėnesių trukusi ledų nelaisvė, ekspedicijai išėjo į naudą. Mokslininkai gavo progą ilgiau tyrinėti šiaurę.

Leduose netoli kranto žiemojančią „Vegą“ lankė čiukčiai. Prie laivo nuolat stovėjo keliolika rogių, pakinkytų šunimis. Susikalbėti su svečiais buvo sunku. Ekspedicijos dalyvis, zoologas Oskaras Nordkvistas ėmė mokytis čiukčių kalbos, sudarė žodyną. Tai padėjo ekspedicijos dalyviams susipažinti su čiukčių gyvenimo būdu, jų papročiais.

Visą laiką spaudė šaltis. Net balandžio viduryje termometro stulpelis rodė 40 laipsnių žemiau nulio. Ir tokiomis sąlygomis ekspedicijos dalyviai „Vegoje“ jautėsi puikiai. Prieš išvykstant į kelionę, buvusį banginių medžioklės laivą pertvarkė. Jo vidus buvo apšiltintas, kajutkompanijoje ir kitose patalpose pastatytos krosnelės.

„Vegos“ triumfas

Pagaliau atėjo ir šiaurės vasara. Liepą ledas pradėjo nykti, papūtus stipriam pietų vėjui atsirado plačios properšos. „Vegos“ įgula leidosi toliau pasirinktu maršrutu.

1879 m. liepos 20 d. laivas aplenkusi Dežniovo kyšulį, per Beringo sąsiaurį įplaukė į Ramųjį vandenyną. Taip buvo atidarytas šiaurės rytų jūrų kelias. Jis per 400 metų nuo V.Barenco laikų pareikalavo daug žmonijos pastangų ir gyvybių. „Vegos“ žygis buvo įvertintas pergalės laurais.

Rugsėjo 2 d. ekspedicija atvyko į Japonijos uostą Jokohamą. Pasauliui buvo paskelbta, kad pagaliau pirmą kartą iš Atlanto į Ramųjį vandenyną nuplaukta per atšiaurias arktines jūras. Japonijoje N.Nordenšeldas ir jo mokslininkai sulaukė didžiulio dėmesio, buvo pristatyti net pačiam imperatoriui.

„Vega“ su ekspedicijos dalyviais pro Kiniją, Indiją, pro Sueco kanalą, apsukdama visą Aziją ir Europą, po dviejų metų triumfuodama sugrįžo į Stokholmą. 1880 m. balandžio 24-ąją, Švedijos sostinė laivą pasitiko fejerverkais, šviesų jūra, minia žmonių.

N.Nordešeldo ekspedicija su laivu „Vega“ ir šiandien laikoma vienu svarbiausiu Švedijos mokslo laimėjimu. Už nuopelnus Švedijos karalystei ir mokslui visi ekspedicijos dalyviai buvo apdovanoti specialiai įsteigtais aukso ir sidabro Vegos medaliais. Nuo 1902 m. kiekvieną balandžio 24-ąja Švedijoje švenčiama Vegos diena.

Po ekspedicijos „Vega“ vėl sugrįžo pas banginių medžiotojus. 1903 m. per audrą ji nuskendo ties Grenlandijos krantais. Dabar tik jos auksinė replika obelisko viršūnėje Stokholme primena garbingą „Vegos“ praeitį.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Susijusios naujienos

Vardas*:
Komentaras*: