Jūra

2013-08-26, 14:40

Žvejų rojus Rusnėje išnyko [4]

Žvejų                    rojus Rusnėje išnyko
© Vidmanto Matučio nuotr.

Rusnė jau nebėra žvejų sostinė. Nemuno deltos regioniniame parke jau nebėra žuvų ir žvejų, vandens telkiniai uždumblėja, žiemą po ledu gaišta žuvys.

Nesuprantami yra aplinkos ministro Valentino Mazuronio norai visuose šalies vandens telkiniuose, išskyrus Kuršių marias ir Nemuno žemupį, nuo 2014 metų uždrausti verslinę žvejybą. Nemuno žemupyje nebėra ko gaudyti – liko tik smulkutės stintos, kurių pusę laimikio pavasarį išsivežė estai.

50 metų Rusnėje dirbau gamtosaugininku, ichtiologijos mokslų specialistu, kraštotyrininku. Artimai bendravau su Rusnės gyventojais, apylinkių žvejais, domėjausi žvejų šeimų buitimi. Dar niekada žvejai negyveno taip sunkiai, kaip dabar.

Netgi pokariu 1946–1950 metais veikė E.Telmano žvejų artelė, susikūrė Rusnės žuvų apdorojimo įmonė. Žvejyba suintensyvėjo nuo 1951 metų, kai žvejai įsigijo buksyrinius katerius, dores su 10 ir 20 AG varikliais, pakankamai valčių, pasigamino 800–1000 metrų ilgio traukiamuosius tinklus su plokščiadugnėse valtyse įrengtais volų suktuvais.

Tuo metu Rusnės E.Telmano žvejų artelės laimikiai per metus siekė 400–500 tonų. Jie buvo didesni nei kitose pamario artelėse – Nidos „Pasieniečio“, Preilos „Neringos“, Juodkrantės „Baltijos aušros“, Drevernos „S.Kirovo“, Ventės „R.Liuksemburg“.

1958 metais E.Telmano žvejų artelė buvo organizuota į Rusnės valstybinį žuvininkystės ūkį. Laimikiai siekė nuo 500 iki 802 tonų per metus. Rusnėje veikė žuvų apdorojimo įmonė. Ji 1989 metais pagamino ir realizavo net 947,5 tonos žuvų produkcijos – 348 tonas maistinių atšaldytų žuvų, 344 tonas karštai rūkytų karšių, žiobrių, ungurių, 214 tonų šaltai rūkytų žuvų, 39 tonas prieskoninių žuvų. Šiandien šios įmonės vietoje stūkso tik tušti apleisti ir niekam nereikalingi statiniai.

Saloje buvo įrengti 300 ha karpių auginimo tvenkiniai. Juose veistos lašišos, žiobriai, sykai, sterkai, lydekos, vėgėlės, bandyta įveisti besterius – sterlės ir eršketo (belūgos) hibridą. Iš viso to liko tik tušti nenaudojami apžėlę plotai – laukinių augalų šabakštynai, darantys gėdą dėl tokios „gaspadorystės“.

Žuvininkystės niokojimas Rusnės saloje sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Sostinės galvos valdė nepaisydamos kaimo žmonių interesų. Pradžioje žuvininkystės padaliniai perėjo į atvykėlių iš kitur rankas, o laikui bėgant visai sunyko. Rusnėje buvusi moderni žuvų rūkyklos įranga iškeliavo pro vartus į privačias sodybas, kur žuvys dar kažkiek apdorojamos primityviai įrengtose rūkyklose.

Nugriovus artezinio vandens bokštą sunaikintas ir Šyškrantėje dar veikęs žuvivaisos cechas.

Dar buvo likusi bendrovė „Rusnės žvejys“. Plaudavo atkakliausi žvejai botais žvejoti į Kuršių marias. Dabar ir šito neliko.

Gal net nežino aplinkos ministras, kad anuomet „žvejų rojumi“ vadintoje Rusnėje žvejų beveik nebėra. Per porą dešimtmečių Lietuva visiškai sugriovė pamario žuvininkystės sistemą. Net graudu žiūrėti į vakarykščius žvejus, kaip jie, gyvendami iš pašalpų, skęsta neviltyje.

Pone, aplinkos ministre, ne deklaracijomis ar draudimais skatinkite žvejybos verslą, o realiais darbais. Turėdamas didžiulę patirtį, realiai vertindamas ekologinę ir organizacinę situaciją Nemuno žemupyje drąsiai galiu teigti – norėdami atkurti žvejybos verslą jūs, Vilniaus valdininkai anksčiau ar vėliau turėsite investuoti ne dešimtis, o šimtus milijonų litų.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Susijusios naujienos

Žvejai   skųsis   Europos   Komisijai
Žvejų  skurdas   šalia  ES   milijonų
Mėgėjiška žūklė lenkia profesionaliąją
Lietuva – žuvininkystės paradoksų kraštas
Vardas*:
Komentaras*: