Jūra

2013-04-08, 10:58

Žvejus džiugina sugrįžtantys sykai [4]

Žvejus džiugina      sugrįžtantys  sykai
© „Purefishing.com“ nuotr.

Lietuvoje – sykas mažai žinoma žuvis. Net pamario žvejai suabejoja, ar buvo ją kada nors sugavę.

 

Skolinys iš skandinavų

 

Daugelį metų tyrinėjau šias žuvis. Jų pavadinimas, žūklė, panaudojimas turi sąsajų su šiaurietiška kultūra. Syko rūšies pavadiniams yra bemaž tūkstančio metų senumo skolinys iš šiaurės šalių kalbų. Skandinavų kalbų daiktavardis „siik“ reiškia stiprią, tvirtą, lašišinę žuvį. Švedams tai „Sik“, suomiams – „siika“, estams – „siiakala“, latviams – „sīga“, lenkams – „siha“, rusams – „sik“.

Į lietuvių kalbą pavadinimas pateko vėlai ir perimtas iš kuršininkų, kurie perėmė jį iš latvių kuršių tarmės. Žodynuose lietuvių kalba pavadinimas minimas nuo 1857 m., ir tik 1910 m. įtrauktas V.Kalvaičio žodyną. Kaip syką vadino Platelių ežero žvejai, nėra žinoma. Ežeruose gyvenančios mažosios sykų giminaitės seliavos pavadinimas yra skolinys iš lenkų kalbos – „sielawa“.

Sykinių šeimos žuvų yra daug ir įvairių. Vien Europos vandenyse iki 1955 metų aprašytos 92 atmainos. Pasaulyje šis skaičius viršijo 300.

Lietuvos ir aplinkiniuose vandenyse išskiriami trys šių žuvų atmainos. Svarbu pažinti jūrinį syką. Jo kūno ilgis siekia 35–50 cm, jis sveria 0,4–1,3 kilogramo ir gyvena iki 12 metų.

Sykų išplitimas apima Didžiąją Britaniją, Šiaurės ir Rytų Europos žemumų bei Alpių kalnų ežerus. Daugelyje Vidurio Europos ir didesnėje dalyje Rusijos ežerų ir upių sykai yra ledynmečio užsilikėliai. Gėlo ir mažo druskingumo vandenyse Baltijos jūroje sugaunami pusiau praeiviai jūriniai sykai. Jie didesnę gyvenimo dalį praleidžia jūroje ir neršia Kuršių mariose. Ežerinių sykų Lietuvoje sugaunama Platelių ir Vištyčio ežeruose. Rytų Lietuvos ežeruose aptinkamos seliavos.

 

Gyvenimas ir nerštas

Sykai vasarą jūroje laikosi 12–20 m gylyje, plaukioja pavieniui ar klajoja iš vienos vietos į kitą būreliuose, laikosi žiobrių, suaugusių strimėlių, vienmečių ešerių ir starkių santalkų. Veiklūs švintant ir prieš saulėlydį, mažiau paslankūs – vidurdienį ir naktį. Rudenį ir žiemą veiklūs ir vidurdienį.

Naktį užklysta į priekrantės seklumas, kur jauni sykai įsimaišo į užklydusių brėtlingių ir nedidelių strimėlių būrelius ir sugaunami kartu.

Sykai maitinasi šiltuoju metų laiku, žiemą – ramybė.

Mitalo jautriomis lūpomis čiuopia ant dugno. Priekrantėje ir Kuršių mariose įvairaus amžiaus sykų skrandžiuose aptikta mizidžių, smėlinių krevečių, smulkintų Baltijos trupsnių, smėlinukių kiautų. Suaugę sykai papildomai mito smėliniais grundalais, stintelių ir strimelių mailiumi. Iš 18 m gylio ištrauktų žuvų skrandžiuose aptikta 80 mm ilgio bretlingių ir smėlinukių (tobių).

Sykai neršia nuo rugsėjo, visą spalį iki lapkričio, vandens temperatūrai nukritus iki 6 laipsnių. Tuomet  traukia arčiau kranto, gausiau sugaunami 10–20 metrų gylyje, abipus Klaipėdos uosto įplaukos ir šiaurinėje Kuršių marių dalyje. Pagrindinės nerštavietės yra Kuršių marių viduryje, Nidos-Rasytės (Rybačio) ir Šarkuvos ir Pietryčio dalies Karšinsko-Deimos ir kiek mažiau Nemuno deltos Ežios prieigose.

Paaugusias žuvytes apie kovą Kuršių marių vandenys išneša į jūrą. Jos renkasi didesnius, drumsto vandens gylius. Metų pabaigoje sykų mailius siekia 7–10 cm ilgį.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Susijusios naujienos

Kuršių mariose bus tiriami ungurių ištekliai
Kuršių mariose - tarptautinis upių pasienio kontrolės punktas
Kuršių marių pasienio posto atidarymas vėluoja
Kur­šių ma­rių že­mė­la­pis vir­to „kūrėjų“ pa­ro­di­ja (foto)
Vardas*:
Komentaras*: