Paskutinė „Vrouw Maria“ kelionė

Venantas Butkus

Misija ieškomas nuskendęs burlaivis „Vrouw Maria“

Rusija, Suomija, Švedija ir Nyderlandai, negali sutarti kam priklauso meno kolekcija, kurią gabeno olandų burlaivis „Vrouw Maria“, nuskendęs Baltijos jūroje.

Kolekcininko palikimas

„Vrouw Maria“ istorija prasidėjo 1771 m., kai Amsterdame mirė turtingas olandų medienos pirklys, laivų statyklos savininkas, aistringas meno dirbinių kolekcininkas Gerritas Braamcampas. Per 30 metų jis buvo surinkęs didžiulę olandų ir flamandų dailininkų tapybos darbų kolekciją, kurią sudarė apie 380 paveikslų. Be to, buvo sukaupęs daug meninių dirbinių iš Kinijos, Japonijos ir kitų Azijos kraštų.

Solidaus amžiaus ir ligų kamuojamas jis nusprendė kolekciją parduoti, o gautus pinigus padalinti paveldėtojams. Buvo išspausdinta 12 tūkst. bilietų, skirtų norintiems aplankyti kolekcijos parodą, kuri pradėjo veikti prieš tris savaites iki aukciono pradžios.

Aukcionas turėjo įvykti 1771 m. liepos 31 d. Kolekcijos savininkas mirė jo nesulaukęs, tačiau aukcionas įvyko. Vienas jo dalyvių buvo iš Rusijos atsiųstas imperatorienės Jekaterinos II agentas. Ji ieškojo naujų vertingų meno kūrinių, kuriais galėtų papuošti Žiemos rūmų fligelį „Petit Ermitage“. Čia Jekaterina II su favoritais praleisdavo daug laiko apsupta meno kūrinių, kuriuos ji supirkinėjo Europos aukcionuose.

Rusijos agentas aukcione nupirko Gerardo Terborcho, Gerito Dou, Pauliaus Potterio ir daugelio kitų to meto žymių dalininkų paveikslus. Visi jie buvo sukrauti į laivą „Vrouw Maria“, pasiruošusį plaukti į Sankt Peterburgą.

Negailestingi rifai

Suomijos Turku archyvuose yra išlikęs šio laivo žurnalas. Įrašai byloja, kad dviejų stiebų olandų burlaivis „Vrouw Maria“ iš Amsterdamo išplaukė 1771 m. rugsėjo 5 d. Kapitono pareigas ėjo pats laivo savininkas Reinudas Lorencas.

Plaukiant Šiaurės ir Baltijos jūromis, laivas nuolat turėjo kovoti su stipriais nepalankios krypties vėjais. Po mėnesio jis vis dar nebuvo pasiekęs kelionės tikslo. Laivo žurnale rašoma, kad spalio 3-osios naktį, kai denyje budėjo du vyrai, o kiti įgulos nariai susirinko vakarinei maldai, laivas užplaukė ant Suomijos pakrantės rifų.

Iš pradžių manyta, kad „Vrouw Maria“ prarado tik vairą, bet vėliau įgula pastebėjo triumuose vandenį. Kelias dienas be perstojimo pumpuodami vyrai bandė išgelbėti laivą ir jo krovinį. Jiems padėjo netolimos Jurmo salos gyventojai. Kol vieni siurbė vandenį, kiti gelbėjo dar neapsemtą krovinį.

Laivo žurnale įrašyta, kad spalio 8 d. vis dar buvo bandoma išpumpuoti vandenį iš laivo. Bet pradėjo pūsti stiprus pietryčių vėjas ir žmonės turėjo palikti laivą. Kitą rytą į katastrofos vietą sugrįžusi įgula laivo nebepamatė. Į Jurmo salą atvyko du pareigūnai iš Turku miesto, kurie surašė protokolą apie tai, kas nutiko olandų prekybos laivui „Vrouw Maria“, o išgelbėtus daiktus perkėlė į švedų muitinės laivą. Su juo į Turku išvyko ir nuskendusio laivo kapitonas su savo įgula.

Prisiminė istorikas, surado narai

Po laivo žūties Jekaterina II keletą metų bandė susitarti su Švedijos karaliumi Gustavu III dėl Švedijos teritoriniuose vandenyse nuskendusio olandų laivo iškėlimo ir jo pristatymo į Rusiją. Nikita Paninas, vadovavęs Rusijos užsienio reikalų kolegijai, informavo kolegą Švedijoje, kad laive yra keletas dėžių vertingų paveikslų, priklausančių Jekaterinai II.

Dėl prasidėjusios žiemos ir Alandų salyną sukausčiusio ledo laivo iškėlimo darbai buvo atidėti iki kitų metų pavasario. To meto technologijos neleido net surasti tikslios vietos kur po vandeniu paniro laivas, o ką jau kalbėti apie jo iškėlimą.

Vėliau „Vrouw Maria“ likimas buvo užmirštas ir tik 1970 m. Švedijos istorikas Christianas Ahlstriomas Turku archyve surado laivo žurnalą. Po kelerių metų jis paskelbė plačią publikaciją „Nuskendęs laivas“, kuri sudomino jūrų archeologus. 1999 m. suomių narai, vadovaujami patyrusio laivo liekanų ieškotojo Rauno Koivusaari, pagaliau, aptiko olandų laivą 41 metro gylyje netoli Jurmo salos.

Laivo korpusas, kurio ilgis siekia 26 metrus, o plotis apie 7 metrus, buvo stebėtinai geros būklės. Jį išsaugoti padėjo šaltas Baltijos vanduo ir laivo statybai naudotas ąžuolas. Net žemesnės stiebo dalys vis dar stovėjo įbestos į denį. Kitos takelažo dalys išsimėtė aplink laivą.

Tikėtina, kad per daugiau nei 200 metų, kai kuris laivo krovinys galėjo būti nugvelbtas lobių ieškotojų. Pavyzdžiui, nerasta dėžių su porcelianu ir sidabru, kurios pagal išlikusius dokumentus buvo laikomi ant denio.

Specialistų nuomone maždaug 1,5 mlrd. eurų vertės meno kolekcija, ko gero, vis dar yra laivo triumuose. Žinoma, kad paveikslai, kurių laukė kelionė jūromis, buvo supakuoti ne dėžėse, o užsandarintuose švino vamzdeliuose.

Dėl krovinio – keturi šeimininkai?

Prie šiuolaikinės technikos iškelti tokio nedidelio ir gerai išsilaikiusio laivo liekanas būtų nesunku, jei ne teisinės problemos.

Nuosavybės teisę į vis dar jūros dugne gulintį lobį pretenduoja bent kelios valstybės. Suomijos įstatymas nurodo, kad jei laivas ir krovinys 100 metų išbuvo Suomijos teritoriniuose vandenyse, tai ji tampa vieninteliu teisėtu jų savininku. Alandų salynas tuo metu, kai ten nuskendo „Vrouw Maria“, priklausė Švedijai ir ji tada aptarė su Rusija sąlygas, kaip bus pasielgta, jei pavyks iškelti paskendusį laivą. Ko gero, mažiausiai šansų turi Nyderlandai, nes archyviniai dokumentai liudija, kad Jekaterina II laiku sumokėjo už nupirktus paveikslus ir už laivo frachtą.

Pirmiausia nepasisekė suomių narams, kurie bandė per teismus kovoti su savo valstybe dėl iškeltų artefaktų nuosavybės. Jų ieškinys buvo atmestas, o narų iškelti įvairūs daiktai buvo pripažinti Suomijos valstybės nuosavybe.

Suinteresuotų šalių derybose 2009 m. buvo sutarta, kad nuskendęs olandų laivas liks jūros iki tol, kol bus išspręsti visi ginčytini reikalai.

Šiuo metu toje vietoja, kur nuskendo „Vrouw Maria“, nustatyta 1,5 kilometro skersmens apskritimo apsaugos zona. Joje draudžiama inkaruotis laivams, nardyti ar kitaip trikdyti XVIII amžiaus laivo ramybę jūros dugne. Apsaugos zona prižiūrima 24 valandas per parą.




    avatar

    Mūsų draugai

    klaipedos naujienos