(Lietuvių) Šimtametis burinio laivyno brangakmenis

Venantas Butkus

Praeitis vokiečių mokomasis burlaivis „Grossherzogin_Elisabeth“ 1912 m.

Извините, этот техт доступен только в “Литовский”. For the sake of viewer convenience, the content is shown below in the alternative language. You may click the link to switch the active language.

Извините, этот техт доступен только в “Литовский”. For the sake of viewer convenience, the content is shown below in the alternative language. You may click the link to switch the active language.

Vokietijoje statytas burlaivis patyrė šlovę jūroje, užmarštį uostų užkampiuose ir prisikėlimą naujam gyvenimui.

Laivų architektūros šedevras

20 a. pradžioje vis dar buvo manoma, kad tik burlaiviuose galima paruošti gerus jūrininkus. Tam pritarė kaizerinės Vokietijos jūrinės aristokratijos viršūnės. 1900 m. sausio 12 d. Berlyno viešbutyje „Continental“ susirinkę 227 aukščiausio rango valdžios ir verslo atstovai įkūrė „Deutscher Schulschiff Verein“ (Vokiečių mokomųjų burlaivių sąjunga). Jos nariams buvo nustatytas 200 markių metinis mokestis. Kaizeris Vilhemas II, asmeniškai palaikė karinio ir prekybos laivyno jūrininkų ruošimą burlaiviuose ir paaukojo 5 tūkst. markių.

Po 15 mėnesių nuo DSV įkūrimo, „Tecklenborg“ laivų statykloje Brėmerhafene buvo nuleistas į vandenį pirmasis šios sąjungos burlaivis. Jo bendras ilgis siekė 92 m, o plotis – 11,90 m. Trys stiebai buvo pritaikyti 25 tiesiosioms burėms pakelti, ant bušprito tilpo — dar trys įstrižosios burės. Bendrą burių plotą sudarė 2060 kv. metrų.

Po pagrindiniu deniu buvo įrengtos didelės patalpos kadetams. Dieną jose veikė mokymosi klasės ir valgykla. Naktį jie užleisdavo vietą hamakams, kuriuose miegodavo praktikantai. Patalpos po deniu laivo gale buvo skirtos kapitono, karininkų, svečių kajutėms, ligoninei, vaistinei. Plieninėmis sienelėmis buvo atitverta virtuvė ir bendro naudojimo prausyklos.

Šis trijų stiebų burlaivis laikomas vienu iš pirmųjų mokomųjų laivų, suprojektuotų ir pastatytų vien tik šiam tikslui. Dėl korpuso formos, kuri suteikė erdvias patalpas visai komandai ir užtikrino bendrą laivo stabilumą, jis buvo vadinamas burinio laivyno architektūros šedevru.

Krikštynos be krikštamotės

Naujo laivo krikštynos įvyko 1901 m. kovo 7 d. Jose turėjo dalyvauti mokomųjų burlaivių sąjungai pirmininkaujantis Oldenburgo didysis hercogas Friedrichas Augustas ir jo žmona Elizabeta. Jai buvo skirtas laivo krikštamotės vaidmuo, nes burlaivis turėjo vadintis jos vardu – „Grossherzogin Elisabeth“. Dėl hercogo ligos sutuoktiniai atšaukė dalyvavimą renginyje. Šventėje nepasirodė ir V Vilhelmas II dėl neseniai Bremene įvykusio atentato.

Krikštamotę pakeitė jos brolis hercogas Adolfas Friedrichas. Šventėje taip pat dalyvavo Vokietijos imperijos jūrų laivyno admirolas Hansas fon Koesteris, Vilhelmo II jaunesnysis brolis admirolas Heinrichas, kontradmirolas Richardas Aschenbornas, „Hamburg-America Line“ ir „Norddeutschen Lloyd“ laivybos kompanijų direktoriai.

Burlaivio aukso amžius

Mokomojo burlaivio įgulą sudarė kapitonas, 6 karininkai ir 7 jūrininkai. Jie buvo atsakingi už kadetų priežiūrą, jų mokymą. Jau 1900 m. gegužės 9-11 d. laivas priėmė pirmuosius 14-16 m. mokinius, kurių dauguma buvo kilę iš viduriniosios klasės šeimų. Kadetų mokymo programoje buvo numatyti praktiniai jūreivystės kursai, vokiečių ir anglų kalbų, aritmetikos, geografijos ir istorijos pamokos, kurios vykdavo kartą per savaitę.

Netrukus „Grossherzogin Elisabeth“ iš nuolatinio Elsfleto uosto išvyko į pirmąją kelionę po Baltiją. Vasarą burlaivis reguliariai plaukė į mokomuosius reisus Baltijos ir Šiaurės jūrose. Žiemą jis keliaudavo į šiltesnius kraštus – Afriką, Indiją ir Pietų Ameriką.

Garsusis vokiečių burlaivis, keliaudamas per pasaulį, maudėsi šlovės spinduliuose. Jame lankėsi kaizeris Vilhelmas II, Sankt Peterburge burlaivį apžiūrėjo Rusijos caras Nikolajus II. Jis liko sužavėtas tiek laivu, tiek ir jame teikiamo mokymo kokybe bei kadetų elgesiu.

Pasak Elsfleto jūreivystės mokyklos profesoriaus Gottholdo Richterio, „Grossherzogin Elisabeth“ nuo 1901 iki 1925 m. per 13 užsieninių mokomųjų reisų įveikė 163258 jūrmyles (302404 km).

Pirmojo pasaulinio karo metais burlaivis glaudėsi Štetino uoste (dabar Ščecinas) kartu su dar dviem panašios paskirties laivais. Tie du po karo atiteko nugalėtojams – prancūzams ir britams. Pasibaigus karui, „Grossherzogin Elisabeth“ liko vieninteliu vokiečių mokomuoju burlaiviu. Dėl užsitęsusių procedūrų tik 1921 m. liepą jis vėl atnaujino mokomuosius plaukiojimus.

Užklupo įvairios bėdos

1926 m. Šiaurės Atlante per audrą burlaivis prarado fokstiebį. Kitais metais laive įsiplieskė šiltinė. 1928 m. jis nukentėjo per gaisrą. 1931 m. susidūrė su britų burlaiviu „Evermore“.

Plečiantis kariniam jūrų laivynui, kuriam nebereikėjo kvalifikuotų burinio laivo jūrininkų, ir gilėjant prekybinių burlaivių krizei, meilią „Lisbeth“ pravardę turėjęs laivas dar kurį laiką plaukiojo po Baltiją. Ten jį ne kartą buvo užklupusios stiprios audros. Vienos metų į bušpritą trenkė žaibas.

1932 m. pabaigoje burlaivis prisišvartavo prie „Deutsche Seemannsschule“ krantinių Hamburge. Tuometinis„Grossherzogin Elisabeth“ kapitonas Ernstas Vagneris tapo šios mokyklos direktoriumi, Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, burlaivis niekur nebeplaukiojo, tačiau ir toliau buvo naudojamas jūrininkams mokinti.

Vykstant karui, sąjungininkų oro atakos padarė daug žalos Hamburgo uostui. 1944 m rugsėjy burlaivį perkėlė į ramesnį Vismarą. Artėjant sovietų kariuomenei, nutarta prieglobsčio ieškoti kuriame nors Fėmarno salos uostelyje. Velkant jį į naują vietą, 1945 m. gegužės 5 d. burlaivį atakavo britų lėktuvai. Jie sunkiai sužeidė kapitono žmoną, trys jauni buriuotojai patyrė lengvesnius sužalojimus.

Su Prancūzijos vėliava

Pasibaigus karui, vokiečių mokomąjį burlaivį „Grossherzogin Elisabeth“ paėmė Didžiosios Britanijos karinis jūrų laivynas. Taip baigėsi 44 metus su Vokietijos vėliava plaukiojusio mokomojo burlaivio karjera.

1946 m. rugpjūčio 13 d. britai jį perdavė prancūzų kreiserio „La Surprise“ vadui kaip atlygį už vokiečių padarytą žalą Prancūzijai. Vokiečių burlaivį reikėjo nuvilkti iš Kylio į Brestą. Kadangi kanalą kerta nemažai tiltų, 48 m aukščio grotstiebio viršūnę teko nupjauti. Nuplukdžius karinį trofėjų į Lorjano uostą, admirolo Emilio Bartheso pasiūlymu burlaiviui buvo suteiktas naujas pavadinimas – „Duchesse Anne“, Bretanės hercogienės Anos garbei.

Nežinodamas ką su tuo burlaivių daryti, Prancūzijos karinis jūrų laivynas pavertė jį kareivinėmis. Tinkamai neprižiūrimą ir apiplėšinėjamą laivas po kelių metų ketinta atoduoti į metalo laužą. Nuo tokios lemties jį apsaugojo jūrinių tradicijų entuziastai.

1981 m. Prancūzijos gynybos ministerija už simbolinį vieną franką burlaivį pardavė Diunkerko miestui. Čia susikūrusi „Les Amis de la Duchesse Anne“ draugija, turėdama finansinę valstybės ir regiono, specializuotų Diunkerko kompanijų paramą, pradėjo burinio laivyno brangakmenio reabilitacijos procesą.

2001 m., po maždaug du dešimtmečius trukusio atnaujinimo, burlaivis „Duchesse Anne“, minėdamas šimtąsias metines, pasitiko pirmuosius lankytojus. Dabar jis yra Diunkerko uosto muziejaus didžiausias plaukiojantis istorinis eksponatas. Jis padeda atgaivinti šlovingą Diunkerko jūrinę praeitį, primindamas ne tokius tolimus laikus, kai uosto baseinus pagyvindavo daugybė laivų su aukštais stiebais.




    avatar

    Партнеры

    klaipedos naujienos