Submarinos keleivis… Kupranugaris

Venantas Butkus

Vaizduotė nežinomo autoriaus piešinyje pavaizduota, kaip šeicho dovana keliauja į Vokietiją

Ši istorija, ko gero, tėra lakios fantazijos vaisius, tačiau ji turi realų pagrindą ir daugelį metų atkakliai klajojo po marinistinius leidinius.

Į Afriką su slapta misija

1916 m. rugsėjo 8 d. leitenantas Francas Bekeris (1888-1980) pradėjo vadovauti naujam 49 m ilgio vokiečių povandeniniam laivui UC-20. Tai buvo dvigubo korpuso erdvi plieninė submarina, ginkluota 7 torpedomis ir greitašaude nedidelio kalibro patranka, sumontuota ant laivo korpuso išorėje.

Laivo panirimo gylis buvo tik 50 metrų. Neiškildamas į paviršių ir naudodamas akumuliatoriuose sukauptą elektros energiją, jis galėjo 4 mazgų (7,4 km/val.) greičiu nuplaukti apie 100 kilometrų. 63 tonų dyzelino, plaukiant paviršiumi, turėjo pakakti daugiau kaip 9 tūkst. jūrmylių kelionei neužsukant į uostą. Laivo įgulą sudarė 3 karininkai ir 23 žemesnio rango jūreiviai.

Hamburgo „Blom & Voss“ gamykloje statytas naujos kartos povandeninis laivas turėjo dideles krovinių patalpas. Jos buvo skirtos laivo įgulos atsargoms saugoti. Povandeniniu laivu buvo galima gabenti žmones ir krovinius, apie kuriuos niekas neturėjo žinoti.

Apmokius naujojo laivo įgulą, UC-20 spalio 10 d. buvo išsiųstas į Viduržemio jūrą su slapta misija. Vokiečių povandeninis laivas turėjo pristatyti į Maroką 7 keleivius: vokiečių konsulą, 4 vokiečių armijos karininkus bei du paslaptingus keleivius – turką ir arabą. Šios grupės užduotis buvo padėti arabų gentims pasipriešinimo kovoje su prancūzų kolonizatoriais.

Povandeninis laivas į Maroką atgabeno ir ginklų, šaudmenų, aukso, valiutos. Kaizerinė Vokietija, siekdama patraukti į savo pusę arabus, su laivu atsiuntė ir dovaną Maroko šeichui. Nuo jos ir prasidėjo netikėčiausia UC-20 istorijos dalis.

„Dovana“ kaizeriui

Atsidėkodamas už vokiečių ginklus ir dovaną, arabų šeichas kaizeriui Vilhelmui II padovanojo kupranugarį. Dovaną jis įteikė vokiečių povandeniniam laivui, kuris nuolat kursavo tarp Tobruko Afrikoje ir Pulos Kroatijoje.

Kiekvieno reiso metu UC-20 arabų sukilėliams atgabendavo šimtus šautuvų, kulkosvaidžių ir rankinių granatų, o atgal grįždavo tuščias. Į Tobruko uostą didžiulis vokiečių povandeninis laivas atplaukdavo vandens paviršiumi. Todėl arabai manė, kad kupranugarį galima į jį pakrauti, kaip ir į kitus laivus. Juk iš Tobruko išplaukdavo nemažai laivų, virš kurių bortų kyšodavo kupranugarių galvos.

Povandeninio laivo vadas, gavęs tokią nelengvą užduotį, pervežti kupranugarį per Viduržemio jūrą, suko galvą kaip ją įvykdyti. Juk tokią „dovaną“ į laivo vidų neįkiši. Ten net žmonės vaikšto galvas palenkę. Bet jūrininkai ne tokie, kad nerastų išeities iš bet kokios padėties.

Povandeninis laivas buvo nuplukdytas arčiau smėlėto kranto, o kupranugaris nutemptas į jūrą. Šis spyriojosi ir nerodė jokio noro pasiplaukioti. Vis tiek jį nuplukdė į gilesnę vietą. Tada laivas paniro po juo ir iškilo jau su kupranugariu, pakibusiu ant jo korpuso. Per vargus ir bėdas pavyko kupranugarį pastatyti ant denio ir ten jį pririšti. Kadangi laukė ilga, daugiau kaip 1000 jūrmylių kelionė, iš anksto buvo pasirūpinta gyvūno pašaru ir vandens atsargomis. „Dovana“ kaizeriui paskirties vietą turėjo pasiekti gyva.

Plaukimas „kupranugario gylyje“

Kelionėje su kupranugariu ant „kupros“ įgula nuolatos stebėjo ar horizonte nepasirodys koks dūmelis. Kitą rytą laivo vadas su savo padėjėjais pradėjo svarstyti, ką daryti, jei pasirodys priešo laivai.

– Bandysime pasinerti kartu su keleiviu. Paskaičiavau, kad jei pasinertume į 8 metrų gylį, tai kupranugario galva dar turėtų kyšoti virš vandens paviršiaus, – nusprendė laivo vadas.

Taip ir buvo. Per visą kelionės laiką tik du kartus teko slėptis po vandeniu. Iškilus pavojui būti pastebėtiems, laivo vadas komanduodavo horizontalių vairų vairininkams: „Pasinerti iki kupranugario gylio!“

Gal šiek tiek vandens kartais ir tekdavo gurkštelėti kupranugariui, bet jis laikėsi narsiai ir nesispardė. Artėjant prie Pulos uosto, kelyje pasitaikė grupė žvejų laivelių. Laivo vadas neatsispyrė pagundai juos nustebinti ir vėl įsakė panirti iki nustatytos gilumos. Sukeltas efektas pranoko povandenininkų lūkesčius. Žvejai, pamatę virš vandens kyšančią kažkokio žvėries galvą ir kuprą, pamanė, kad tai kokia nors jūros pabaisa. Juolab, kad tas žvėris klaikiai riaumojo. Išsigandę vietiniai žvejai movė kas į krantą, o kas tolyn į jūrą. Taip baigėsi neįprastas povandeninio laivo UC-20 reisas.

Viceadmirolas jo neminėjo

Dabar sunku atsekti, kur ir kada pasirodė pirmoji publikacija apie tai, kaip vokiečių povandeninis laivas per Viduržemio jūrą plukdė kaizeriui Vilhelmui arabų dovanotą kupranugarį. Vienoje iš marinistinių svetainių minimas vokiečių povandeninio laivo vadas Ernstas Hagenas. Kartą, viešėdamas Briunsbiutelio uostelyje Elbės upės žiotyse, esą tokią istoriją girdėjęs iš karo laivyno veteranų šnekučiuojantis prie stipraus grogo stiklinaitės. Vėliau ta istorija, patyrusi daug variacijų, tarpukaryje pasklido po daugelio šalių leidinius, kuriuose, kaip tikino leidėjai, iš tikrųjų yra tai, ką verta skaityti.

Kaip ten bevertintume tą istoriją apie kupranugario kelionę povandeniniu laivu, tačiau vokiečių submarina UC-20 iš tiesų egzistavo ir užima garbingą vietą kaizerinės Vokietijos karinio jūrų laivyno istorijoje. Ją mini buvęs Vokietijos povandeninių pajėgų vadas Pirmojo pasaulinio karo metais, viceadmirolas Andreas Michelsenas (1869-1932). Knygoje „Der U-Bootskrieg 1914-1918“ jis rašė, kad per tarnybos laiką UC-20 atliko 13 patrulinių ir kovinių misijų. Per jas paskandino 21 laivą, kurie plaukiojo su Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Italijos vėliavomis. Apie kupranugarį viceadmirolo knygoje, kuri sulaukė daugelio leidimų Vokietijoje ir užsienyje, nėra nei žodžio.




    avatar

    Mūsų draugai

    klaipedos naujienos