Viena kiaulė galėjo pakeisti istoriją

Venantas Butkus


Ką atneš prasidedantys Kiaulės metai galima tik spėlioti, o prieš 150 metų viena kiaulė, išprovokavusi karinį konfliktą tarp Didžiosios Britanijos ir JAV, galėjo pakeisti istoriją. 

Viena sala – du šeimininkai

Konfliktas, dažnai vadinamas Kiaulių karu, prisimenamas iki šiol. Istorija prasidėjo 1846 m., kai JAV ir Didžioji Britanija pasirašė Oregono sutartį. Ja siekta išspręsti įsisenėjusį pasienio ginčą tarp JAV ir Britų Šiaurės Amerikos (vėliau Kanada). Oregono sutartyje buvo teigiama. kad JAV ir Didžiosios Britanijos siena eina pagal 49-ąją lygiagretę. Atrodė viskas labai paprasta: žemės į šiaurę nuo 49-os lygiagretės priklauso britams, o žemės į pietus nuo jos – amerikiečiams. Situacija pasirodė esanti sudėtingesnė. Sienos linija, skirianti dvi valstybes, ėjo ne tik per Ramiojo vandenyno pakrantės vandenis, bet ir per San Chuano salos vidurį.

Tai buvo didžiausia ir svarbiausia sala tame regione. Ji turėjo didelę strateginę reikšmę. Dėl Oregono sutarties teksto netikslumų, siena, einanti per San Chuano salą, buvo apibrėžta dviprasmiškai. Tiek JAV, tiek Didžioji Britanija paskelbė salą suverenia teritorija. Čia pradėjo kurtis abiejų valstybių piliečiai. Iš pradžių saloje buvo daugiau britų, kurie augino kiaules ir avis. Kiek vėliau saloje įsikūrė kelios dešimtys amerikiečių šeimų, kurios daugiausia užsiminėjo žemdirbyste.

Sprendžiant pagal išlikusius to meto pranešimus, kurį laiką britai ir amerikiečiai lyg ir neblogai sutarė, bet tai truko neilgai.

Nesutarė dėl kainos

1859 m. birželio 15 d., praėjus lygiai 13 metų po Oregono sutarties pasirašymo, amerikiečių ūkininkas Lymanas Cutlaras, apsigyvenęs San Chuano saloje pagal JAV įstatymus, pamatė, kad didelė juoda kiaulė šeimininkauja jo bulvių lauke. Įpykęs fermeris griebė šautuvą ir nušovė ją. 

Paaiškėjo, kad kiaulė priklauso anglui Charlesui Griffinui, kuris turėjo daug kiaulių ir leido joms laisvai bėgioti po salą. Sužinojęs, kad jo kiaulė žuvo nuo amerikiečių fermerio kulkos, anglas pareikalavo kompensacijos. L.Cutlaras pasiūlė jam 10 dolerių, bet C.Griffinas reikalavo 100 dolerių, nes jo kiaulė esanti elitinės veislės. L.Cutlaras, teigdamas, kad užklydusi kiaulė tiek negali kainuoti, atsisakė ką nors mokėti ir pagrasino, kad nušaus kiekvieną anglo kiaulę, jei tik ji peržengs jo žemių valdas.

Kai L.Cutlaras atsisakė sumokėti prašomą sumą, Didžiosios Britanijos valdžios institucijos jam pagrasino įkalinimu, ketindamos iškeldinti ir kitus saloje apsigyvenusius amerikiečius, kuriuos laikė įsibrovėliais.

Šūvių nepasigirdo

Amerikiečiai seniai ieškoję preteksto atsikratyti kaimynais anglais, parengė peticiją ir paprašė JAV karinės pagalbos. Birželio 27 d. pietinėje San Chuano salos dalyje išsilaipino 66 amerikiečių kareiviai iš 9-ojo pėstininkų pulko, vadovaujami kapitono Džordžo Picketto. Jam buvo nurodyta neleisti išsilaipinti į salą britams.

Susirūpinę, kad amerikiečiai neįsitvirtintų, britai prie San Chuano salos krantų pasiuntė tris karinius laivus, vadovaujamus kapitono Džeffrio Hornbio. Jam buvo įsakyta išvyti amerikiečių kareivius iš salos.

Kol vyko ginčas, abi šalys didino karines pajėgas konflikto zonoje. 1859 m. rugpjūčio 10 d. saloje jau buvo išsilaipinę 460 amerikiečių kareivių, turinčių 14 patrankų. Prie salos krantų nuleido inkarus 5 britų kariniai laivai, ginkluoti 167 patrankomis. Su laivais atplaukė 2140 jūreivių, jūros pėstininkų, artileristų ir snaiperių. Dalis jų taip pat įsikūrė krante.

Abiejų grupių vadai gavo nurodymus: gintis tik atakos atvejų, bet jokiu būdu nepradėti šaudyti pirmiesiems. Britų ir amerikiečių kariai dažnai apsikeisdavo įžeidžiamomis replikomis, tačiau per visą laiką, kol jie čia stovyklavo, nebuvo paleistas nei vienas šūvis.

Taiki „kiaulių karo“ pabaiga

Kai žinios apie įvykius San Chuano saloje pasiekė Vašingtoną ir Londoną, abiejų šalių oficialūs asmenys patyrė šoką. Sunku buvo patikėti, kad vienos kiaulės žūtis galėjo sukelti tokį tarptautinį incidentą. Susirūpinusios, kad konfliktas dar labiau neįsiliepsnotų, abi šalys pradėjo derybas. Nuspręsta: kol nebus pasiektas oficialus susitarimas, JAV ir Didžioji Britanija galės saloje laikyti simbolines pajėgas – po 100 kareivių kiekviena.

Britai įrengė stovyklą salos šiaurėje, o amerikiečiai įsikūrė salos pietinėje pusėje. Tokia padėtis tęsėsi iki 1872 m. kol tarptautinė komisija, vadovaujama Vokietijos kaizerio Vilhelmo I, nusprendė, kad visa San Chuano sala turėtų priklausyti JAV. 

Taip pagaliau baigėsi Kiaulių karas. Nedaug tetrūko, kad, vykstant Amerikos pilietiniam karui, britai nebūtų prisidėję prie konfederatų, siekusių atsiskirti nuo JAV. Tai būtų pakeitę Amerikos istoriją.

Šiandien britų ir amerikiečių stovyklas vis dar galima aplankyti San Chuano salos nacionaliniame parke. Įdomiausia, kad virš buvusios „anglų stovyklos“ San Chuano saloje, kuri priklauso amerikiečiams, vis dar plevėsuoja „Union Jack“ – nacionalinė Jungtinės Karalystės vėliava. Ją kasdien kelia ir nuleidžia parko darbuotojai. Tai viena iš nedaugelio vietų, kai JAV teritorijoje keliama kitos valstybės vėliava.




    avatar

    Mūsų draugai

    klaipedos naujienos